20 dalis

KATH POV:

- Jūsų žaizdos puikiai gyja. Retas atvejis, kad jos užsitrauktų per 30 dienų,- ranka nuleido mano maikutę gydytojas ir atsisėdo į savo krėslą. Atsidūsau. Kiekvieną dieną man darosi vis gėriau. Vis rečiau prisimenu apie tėvų nelaimę, vis rečiau būnu prislėgta. Tai į gerą. Kabėjausi su Harriu apie tą darbo pasiūlymą, kurį gavau anksčiau. Kadangi Lano nebebus ten, man lieka laisva vieta. Puiku. Nors tai ne svajonių darbas, tačiau mėnesį pratempsiu.
- Tai reiškia, kad man nebereikės pas jus daugiau ateiti?- smalsavau. Man jau atsibodo pastovus ligoninės kvapas, įsigėręs į drabužius.
- Ne, tai reiškia, kad turėsi ateiti po dviejų savaičių, - nusijuokė gydytojas ir žvilgsniu mostelėjo į duris. Pasiėmiau savo striukę ir padėkojusi už viską išėjau.

____________________________________________________________________

- Išeini?- tariau pravėrusi buto duris ir pamačiusi Neitą apsirengusį striuke ir laikantį rankoje mašinos raktelius.
- Taip, einu susitikti su Harriu, turim sutvarkyti vieną bylą,- tarė vaikinas ir rankoje pavartė raktelius. Šįryt jis buvo labai nervingas. Nevalgė, netgi atsisakė kavos. O tie nevalingi rankų judesiai tik įrodo jo nerimą dėl neaiškių priežasčių.
- Kokią?- smalsavau. Stebėjau Neito veido išraiškas, jis nesitikėjo šio klausimo. Ir šiek tiek pasiraukė.
- Harris turi skolų. Tai nieko rimto, -numojo ranka. Jeigu tai būtų "nieko rimto", jis šitaip nesikrimstų.
- Ak, šit kaip, - nusišypsojau. Anksčiau ar vėliau visvien išsiaiškinsiu kas čia vyksta. Atsižvelgiant į faktą, kad Neitas nelabai mėgstą Haroldą, jie praleidžia daug laiko su juo. Pastarąsias savaites, netgi daugiau negu su manimi,- ar tarp jūsų kažkas vyksta?
Nusijuokiau. Neitas eidamas link durų greitai pakštelėjo man į lūpas.
- Greit grįšiu, vakarienei pas mus ateis mano mama, -tarė ir išėjo.

NATE POV:

Laikiau pinigus rankoje. Manyje buvo lyg pragaras. Kažkas vis virė , knibždėjo manyje. Ranka, atrodė, net pati trūkčioja.
- Pasiruošęs?- vairuodamas tarė Harris.
- Taip, -išlemenau. Galėjau nuvežti pinigus į parką pats, tačiau jis primygtinai reikalavo važiuoti kartu.
Už kelių minučių jau buvome vietoje. Mano širdis plakė, kaip pašėlusi. Lėtai išlipau iš automobilio. Liepiau Harriui pasilikti. Nenoriu daugiau nemalonumų. Pradėjau lėtai žingsniuoti prie sutartos vietos. Nežinau, neįsivaizduoju ką darysiu, jei jie toliau šantažuos mane, skriausdami mano mylimus žmones. Kath buvo pirmas žingsnis. Daugiau jų nebus.
Priešais save išvydau suoliuką Paprastą parko suoiuką, nudažytą sodria rusva spalva. Sniegas po truputi atitirpinėjo, todėl aplinkui telkšojo balos. Pinigus turėjau palikti už suoliuko, prie klevo. Apsidairiau aplinkui. Tuščia. Tokiu laiku čia žmonių beveik nebūna... Tokiu pat lėtu žingsniu ėjau suoliuko link ir priėjęs jį lėtai padėjau pinigus į vietą. Dar kartą apsižvalgiau. Staiga pajutau stipru spyrį į nugarą. Nuo smūgio parkritau ant žemės. Sukandau dantis iš skausmo. Pataikė tiesiai į nervą. Kažkokia ranka apvertė mane taip kad galėjau matyti jų veidus. Marko ir Kygano.
- Čia už išdavystę, - Markas smogė man tiesiai į žandikaulį. Bandžiau pasipriešint, tačiau neturėjau jėgų. Po Marko smūgio sekė virtinė kitų smūgių iš jų abiejų. Jie daužė mane, lyg gimtadienio pinjatą. Nebeturėjau jėgų nei šauktis pagalbai, nei pasipriešinti. Tiesiog gulėjau, kol jiedu mane talžė. Kai galiausiai atrodžiau (ir jaučiausi), kaip kriaušė jie susižvalgė ir pasiėmę pinigus pabėgo. Asilai. Šunsnukiai. Prakeikti....
Sunkiai, pasiramsčiuodamas į suoliuką, atsistojau. Vos galėjau pastovėti ant savų kojų. Jie mane gerai sutalžė. Iš dalies, gal ir negerai padariau, juos palikęs, tačiau ta veikla kenkė mano mokslams. Mano ateičiai. O visa tai nesuteikia jiems galimybės svaiginti mano merginą, ją sužeisti, šantažuoti mane, kad gautų pinigų ir galiausiai sutrankyti mane. Jei aš nebūčiau tada su jais susidėjęs, jiedu seniai sėdėtų cypėj.
Atsisėdau ant suoliuko. Skaudėjo viską, ypač sunku buvo kvėpuoti. Dar kartą bandžiau atsistoti. Lėtai įvykdžiau tai ir pamažu slinkau automobilio link.


KATH POV:

- Jis tuoj turėtų sugrįžt, -šyptelėjau Keitlinai. Neitas kažkur užstrigo. Skambinau jam gal penkiolika kartų. Neatsiliepia. Parašiau šimtus žinučių, vis dar jokių žinių. Taip pat bandžiau susisiekti ir su Harriu. Truputi jaudinaus, tačiau vis bandžiau guostis, kad jie užsidirbo, o po to užstrigo kamštyje..
- Manau, tai dėl manęs, - atsiduso Neito mama. Išpūčiau akis.
- Ne, tiesiog jis turi daug darbo, -bandžiau ją raminti. Keitlina dar kart sunkiai sualsavo.
- Tikrai? Penktadienio vakarą?- gerai, tai skambėjo įtartinai netgi man.
Ji pasižiūrėjo į senovinį auksinį laikrodį sau ant riešo.
- Manau man jau metas, -ji atsistojo nuo stalo ir pradėjo eiti durų į koridorių link.
- Nenene, pasilikit dar, -norėjau ją sustabdyti. Pasijaučiau nemaloniai,kad ji palieka namus.
- Ne, tikrai... Smagu buvo pasišnekučiuoti su tavimi. Džiaugiuosi, kad jūs su Neitu drauge. Tu puiki mergina...- Keitlina perbraukė delnu man per ranką ir nusišypsojo. Tai buvo nuoširdi šypsena. Dabar man ji truputį priminė mamą. Ji visada taip nusišypsodavo, kai pasakodavo kažką... gero. Jaučiau, kaip gerklėje užstringa gumulas, ne per geriausias metas...
- Tuomet palydėsiu jus, - nusišypsojau ir sekiau ją iš paskos į koridorių, kur padėjau apsirengti ir išlydėjau.
Grįžau į virtuvę, kur stovėjo stalas ir pradėjau viską nurinkinėti. Lėkštes, įrankius, stiklines. Viskas veltui. Baigus viską ir sudėjus į vietas, giliai atsidusau. Pasigirdo durų girgžėjimas ir aš išėjau į koridorių, sunėrusi rankas ant krūtinės ir pasirengusi rėžti kalbą, apie jo mamą, tačiau išvydau ne tai ko tikėjausi. Harris viena ranka prilaikė Neitą, o šis buvo kruvinas. Vos pastovėjo ant kojų. Vaikinas sunkiai pakėlė akis į mane, bandė kažką pasakyti, tačiau garsas taip ir neišėjo iš jo burnos. Dieve... Susiėmiau už burnos. Negalėjau pratart nė žodžio. Kas atsitiko?
Harris Nuvedė Neitą į svetainę ir pasodino ant sofos.  Greitai nubėgau pasiimti žaizdų valymo skysčio ir merliaus.
- Kas atsitiko?- drebančiu balsu tariau Harriui ir atsitūpiau šalia Neito. Sušlapinau merliu ir pradėjau valyti žaizdas ant jo veido...
- Mes nuvažiavome į centrinį parką ir jį kažkas sumušė.
- Ir tu nematei kas?- jeigu jie buvo kartu, kodėl jis nė kiek nepaliestas. Ko jie norėjo iš Neito.
- Aš kalbėjau telefonu, o Neitas atsiskyrė nuo manęs. Paėjęs toliau, jau radau jį tokį.
Man suspurdėjo širdis. Velnias, vargšiukas. Jis atrodė siaubingai. Visas veidas sumuštas, ką jau kalbėti apie likusį kūną.
Linktelėjau Haroldui ir toliau valiau žaizdas. Nesupratau ko jiems reikėjo tam parke, jie juk tvarkė bylą. Žinojau , kad kažkas čia ne taip. Neklausiau jų apie tai. Bus laiko kitą kart išsiaiškinti, o dabar svarbiausia Neitas. Jis aiktelėjo iš skausmo, kai paliečiau žaizdą.
Harris vis žvilgčiojo į laikrodį. Tai pradėjo velniškai mane erzinti.
- Aš juo pasirūpinsiu, jeigu tu kur nors skubi ar turi būti - viskas gerai, eik, -stengiausi kuo meiliau nusišypsoti. Tačiau akys vis dar buvo pilnos ašarų.
-Iš tikrųjų tai turiu kai kur būti... - atsistojo vaikinas, - paskambink man vėliau, noriu žinot kaip jis.
Linktelėjau ir jis išėjo.
Neitas pakėlė ranką ir uždėjo delną man ant skruosto. Švelniai nusišypsojau savo ašarotomis akimis.
- Kodėl tu amžiais įsiveli į kokias nors muštynes, - paglosčiau tą prigludusį delną.
- Taip jau atsitiko, -bandė nusijuokt vaikinas, tačiau tai virto į smarkų kosulį. Jis palinko į priekį ir kosėjo. Smarkiai. Labai smarkiai. Atsisėdau šaliai ir truputi prilaikiau jį. Nežinojau kaip jam padėti.
- Neklausinėsiu kas tau nutiko, nes juk vistiek negausiu atsakymo, ar ne?- pakalbinau jį. Tai tiesa. Harris melavo, aš žinau. Tikrai žinau.
Neitas neigiamai pakratė galvą į šonus. Atsidusau.
- Tau reikia eit pailsėt, -perbraukiau nykščiu jam per nesutrenktą skruostą,- o aš lauksiu, kada tu būsi pats pasiruošęs man papasakoti, kas nutiko.
Pabučiavau jo skruostą. Kvailutis mano. Ir už ką aš jį taip myliu. Tikriausiai už tas akis, kuriose nepavargstu skęsti. Ir rūpestį, ir nuoširdumą. Ir mudviejų vaikystę. Velniop tuos 2 metus, velniop tą Romą! Dievinų jį. Nežinau, ką be Neito daryčiau. Neįsivaizduoju, kad galėčiau mylėti ką nors kitą. Žinau, kad ir jis mane myli, daugiau prašyti negalėčiau.
Jis atsuko savo veidą į mane ir žiūrėjo, tiesiog žiūrėjo.
- Nepabučiuosi? - staiga paklausė. vaikinas pasilenkė, kad jį pasiekčiau ir aš švelniai pabučiavau jo viršutinę lūpą. Neitas įsisiurbė man į lūpas daug smarkiau, negu tikėjausi.
- Mano, -sušnabždėjo tiesiai į lūpas. Šiurpuliukai perėjo mano kūnu nuo to skambesio.
- Tavo, - atsakiau ir Neitas vėl pasiglemžė mano lūpas. Ach...
- Būtent tai, ko man ir reikėjo.

19 dalis

KATH POV:

Pabudau palatoje. Jie pripumpavo į mane tiek vaistų, kad net nepajutau, kaip užmigau. Neitas sėdėjo šalia manęs ant kėdės, padėjęs galvą ant mano lovos ir taip pat užsnūdęs. Žvilgtelėjau pro langą - naktis. Regis tikrai ilgai miegojau. Džiaugiuosi, kad jis su manim. Nežinau ką be jo daryčiau, ką daryčiau be visų tų, kuriems dar nors truputį rūpiu.
-Neitai,- bandžiau pažadinti jį. Jis lėtai pakėlė galvą ir atmerk akis. Išvydęs mane plačiai nusišypsojo,- jau vėlu, turėtum eiti namo.
-Neeee, -nutęsė,- aš pasiliksiu pas tave.
Jis kaip visada. Tipiškas Neitas. Po šių įvykių tikriausiai jis niekada nebepaleis manęs iš akių.
Paglosčiau jo susivėlusius plaukus. Neito akys buvo paraudusios. Pavargusios.
- Man viskas bus gerai, o tu turi pailsėti,-nusišypsojau taip, lyg man viskas gerai. Dabar jaučiuosi jau geriau. Daktarai užsiuvo man žaizdas, sutvarstė jas. Liepe per daug nesijaudinti, kad nepadidėtų kraujo spaudimas ir padėtis nepablogėtų. Rytoj jie mane paleis.
- Aš nepavargęs, - šyptelėjo lūpų kampučiais ir prisislinko arčiau manęs. Atsisėdau lovoj stačiau ir pasidėjau rankas ant kelių, -kaip jauties?
- Nepaisant visko - puikiai,- pajutau kaip Neitas paima mano ranką ir stipriai suspaudęs tarp savųjų priglaudžia ją prie lūpų.
Suskambėjo Neito telefonas ir jis išėjo iš palatos atsiliepti. Nuleidau kojas nuo lovos ir pirštais paliečiau grindis. Ledinės, tačiau aš labai noriu atsistoti. Kitoj lovos pusėj stovėjo kėdė ant kurios buvo pakabinti mano drabužiai. Juodi džinsai, Rausvas megztukas, permirkęs krauju, "ugg" batai, paltukas...
Greitai prasivėrė durys ir pasirodė Neitas. Jis vėl grįžo ant tos pačios kėdės, kuri dabar stovėjo tiesiai prieš mane. Vaikinas atsisėdo ir uždėjo rankas man ant šlaunų šonų. Švelniai patrynė įsmeigęs tą švelnų žvilgsnį į mane.
- Kas skambino?- pasiteiravau.
- Mano mama. Klausė kaip tu laikais, - nustebau po šių jo žodžių. Apie jo mamą negirdėjau kokią amžinybę.
- Tu jai pasakei?- man buvo labai keista, juk Neito ir jo mamos santykiai nėra labai šilti.
- Ištikrųjų Aronas,-Nežinojau kaip jaustis. Malonu iš jos pusės, kad paskambino, tačiau nemanau, kad visam pasauliui reikia žinoti apie mano alkoholizmą,- ji norėjo su mumis abiem rytoj susitikti. Aš aišku nesutikau. Nemanau, kad dabar būtų gera mintis tau kažkur išeiti.
- Ne!-džiugiai sušukau ir padėjau rankas Neitui ant pečių, -tai puiki mintis, aš labai noriu susitikti su tavo mama.
Anksčiau mudu daug laiko leisdavome pas Neitą namuose. Keitlina, jo mama, pastoviai būdavo aplink mus. iš dalies pasiilgau jos.... Ji su mano mama buvo geros draugės. Paskutinį kartą ją mačiau per mamos laidotuves.
- Turėtum jai paskambint ir pasakyt, kad rytoj mums tinka, -plačiai nusišypsojau. Norėjau prasiblaškyti ir toliau gyventi lyg nieko nebūtų įvykę.
- Bet tavo...
- Neitai, -pertraukiau, - man viskas Ge-rai.
tariau ir nusišypsojau. Nroiu, kad viskas gįžtų į savo vėžes kaip įmanoma greičiau. Nenoriu, kad jis rūintųsi per daug dėl manęs.
Vaikinas kilstelėjo savo smakrą ir švelniai pabučiavo mane.
- Nebučiavau tavęs tris dienas, o atrodo lyg visą amžinybę, - nusijuokė Neitas.
Atsidūsau. Paglosčiau jo veidą ranka. Patraukiau plaukus nuo akių.
- Ką aš be tavęs daryčiau, - garsiai pagalvojau. Vaikinas nusišypsojo. Jo akys žaviai sublizgėjo. Dievinu, kai jos tokios. Ypač, kai jos tokios dėl manęs.
- Apkabinsi mane??-nukabino lūpą ir įsmeigė tą žvilgsnį į mane.
Abu delnus uždėjau ant jo skruostų ir stipriai pabučiavau. Stipriai stipriai. Vis dar buvau šiokiame tokiame šoke. Juk praradau atmintį trijų dienų.... Keistai jaučiausi. Man LABAI įdomu ką aš veikiau tą laiką. Negi aš taip nusigėriau ir gulėjau po suolu centriniam parke? Visu pirma, jeigu jie manęs ieškojo, tokioje vietoje mane butu radę, antra - kažkam iš parko lankytojų vistiek būtų šovusi mintis iš kviesti greitąją ar bent policiją.
- Paskambink savo mamai ir susitark dėl rytdienos, - patraukiau delnus nuo jo,- ir eik namo, mane čia stebi mažiausiai 4 seselės.
- Gerai, - atsiduso,- tačiau rytoj kartu su ja ilgai neužsibūsim.
Šyptelėjau.
-Puiku!-plačiai išsišiepiau ir nusiunčiau tai jam.
Neitas atsistojo ir , nusiėmęs nuo pakabos paltą užsidėjo.
- Džiaugiuosi, kad tau jau geriau, -priėjo arčiau, -pagaliau sugrįžo mano Kath'e.
Vaikinas pabučiavo mano viršugalvį. Miela. Pastarąsias dienas tikrai elgiausi, kaip nesava. Kaip kvailė.
Jis dar ilgai stovėjo ir žiūrėjo į mane tomis akimis.
- Myliu tave, -švelniai ištarė ir apsisukęs išėjo.
- Aš tave irgi...- spėjau ištarti, kol durys galiausiai užsidarė.

NATE POV:

Vairavau namo. Man vis buvo neramu. Neramu dėl tų vyrukų. Prakeikti asilai... Kaip jie mane surado? Iš kur jie sužinojo apie ją? Kodėl jie Londone? Šie klausimai mane kankino ir kankino nuo pat tos sekundės, kai gavau žinutę. Vargšele Kathe... Man buvo skaudu ją matyti tokią. Viskas mano kaltė. Kaltas mano gyvenimo būdas Romoje. Tai buvo klaida išvažiuoti. Didelė klaida ne tik dėl Kathės, dėl daugelio kitų dalykų, kurių gailiuosi.
Nežinojau ką daryti. Pinigai ne problema. Galiu jų gauti. Tačiau bijau, kad ji neiškrėstų ko nors daugiau. Nesu tikras, kad jie laikysis duoto pažado palikti mano mažyte ramybėj.
Surinkau Haroldo numerį. Niekada nemaniau, kad man prireiks būtent jo pagalbos, tačiau nlabai žinojau pas ką kreiptis.
- Klausau, -pasigirdo mieguistas balsas iš tlefono.
- Sveikas, čia Neitas, -nusikrenčiau. Būtų keista su juo... kalbėtis. Na žinoma, mes juk ne kokie priešai nieko vienas kitam neadarėm, teisiog. Nereiškiam labai didelių simpatijų vienas kitam. Galų gale, jis juk taikosi į mano merginą!
- Ko tau reikia...3 valandą nakties?- paklausė. Heem.
- Iškilo viena problemėlė ir man reikia tavo pagalbos.
- Ką? Ar kas nors vėl nutiko Kathei?- sujudo, jo balsas prašviesėjo. Jis ir vėl tai daro. Gviešiasi jos. Aiškiai matyti.
Gerai, dabar tikrai ne metas pavyduliauti.
- Panašiai, tačiau Kathei apie tai žinoti nereikia.


_______________________________________________________________

-Kaip tai galėjo įvykti?
-Nežinau, pats bandau išsiaiškinti, -motelėjau rankomis, - po Kath kraujo tyrimo, Daktaras man sakė, kad jos kraujyje rado labai didelį kieki Alfadoxo.
- Kas tai? -paklausė Haroldas ir atsisėdo ant sofos.
- Širdies veiklą lėtinantys vaistai. Jie jai jo suleido tiek daug, kad jos širdis vos plakė. Tai sukėlė... Kažką panašaus į lietargo miegą. Todėl ji nieko ir neprisimena.
Mano gerklėje stovėjo gumulas. Jie vos nenužudė jos. Juk dar miligramas tų vaistų ir ji būtų mirus.
Harris sedėjo ir žiūrėjo į mane. Nesupratau ką tas žvilgsnis reiškia. Esu tikras, kad jis mane smerkia. Smerkia už tai, kad susidėjau tai prakeiktai kontrabandai su Marku ir Kyganu Romoj. Aš kvailys tai nenaujiena, tačiau aš juk bandau visa tai ištaisyti. Ar tai nepadaro manęs geresniu?
- Gerai. Tai dabar paprasta. Mes nieko nesakom Kathei, tu nuneši pinigus, jie išvyksta. Visi lieka laimingi.
- Tai gal ir būtų paprasta, tačiau esu tikras, kad jeigu duosiu jiems pinigus, jie nusitaikys į kažką kitą - mano brolį, mamą, seserį. Ir vistiek mane šantažuos. O viskas gali baigtis tuo, kad jie visiškai pribaigs Kathe.
Negalėjau patikėti, kad taip pasakiau. Bet tai tiesa, jeigu nieko nedarysiu, jie ją pribaigs ir aš negaliu nuo to jos apsaugoti...
- Tu neturi pasirinkimo, - atsiduso Harris, - jei neduosi jiem pinigų, jie pribaigs Kathe. Jei įvelsi į visa tai policiją - jie pribaigs Kathe, o jei duosi - jie suras kitą auką.
Susimąsčiau. Tiesa. Tai paini situacija, bet nieko nenoriu daugiau gyvenime kaip išsaugoti Kath. Neleisiu Markui jos nužudyti, tik dėl kažkokios kvailos kontrabandos.
- Tu teisus. Tačiau iš kur man gauti pusę milijono? - taip pat atsisėdau ant sofos ir perdraukiau pirštais per plaukus. Pasiimsiu paskolą, tačiau tie kvaili įstatymai neduos man visų pinigų iš karto. Tai užtruks per ilgai. Jei tiesiog paskelbsiu, kad pinigai išpirkai, juk tai pribaigs Kathe.
- Galiu tau jų paskolinti,- sužiūrau į jį. Paimčiau pinigus, tačiau... Jeigu Kath kadanors išsiaiškins apie tai, o tai vistiek nutiks anksčiau ar vėliau, ji pyks ant manęs, kad užsiiminėjau nelegalia veikla užseny ir dievins  Harrį, už išgelbėtą gyvybę.
Kai jau apie tai pagalvojau tai neskamba lyg Kath. Tačiau galimybė yra, -su viena sąlyga.
Suraukiau antakius.
- Kokia?
- Dirbsi mano advokatu, mano kompanija daba turi sunkumų, o tu-girdejau esi vienas geriausiu teisininku Londone.
Gerai, tai pakenčiamos sąlygos. Pinigus grąžinsiu. Nenoriu sėdėti kažkam "ant kupros".
- Gerai, aš sutinku,- mudu paspaudėm rankas. Man buvo labai keista, kad jis sudarinėja sąlygas, maniau jis viską dėl jos padarytų. Gal jis ir kitoks nei maniau.
- Išgelbėkim Kathei gyvybę!- plačiai išsišiepė Haroldas ir paleido mano ranką.

18 dalis.

-Kaip jie? Kaip mano tėvai?- verkiau, nes mačiau kaip medicinos seselė uždengė mano mamos veidą antklode ir išvežė. Verkiau. Man trūko oro, man skaudėjo krūtinę, man skaudėjo visą likusį kūną. Atrodė, kad visas pasaulis staiga apsiniaukė, jame nebeliko nė kruopelytės šviesos, džiaugsmo, nė trupinėlio vilties.

- Man labai gaila, bet...Jiedu neišgyveno,- po šių sumautų žodžių susmukau ant grindų. Springau savo pačios ašaromis. Aplink mane susispietė keletas slaugių, jos bandė mane pakelti, raminti. Aš negalėjau nustoti.Dabar neturiu dėl ko gyventi. Mano skruostai tapo srauniais ašarų upeliais, man skaudėjo, man skaudėjo taip smarkiai. Aš norėjau mirti.

Pajutau dūrį kažkur savo šlaunyje ir pasijutau mieguistai.

***

Pabudau Londono centriniame parke. Su milžiniškomis pagiriomis, kaip bomžė - ant suoliuko.

Mano rūbai buvo peršlapę. O pati buvau persigandusi. Tas sapnas, o gal turėčiau vadinti jį prisiminimu, sužadino emocijas. Aš norėjau vemti. Man buvo šalta. Nežinau kur buvau, kiek laiko užtrukau. Nežinau kur dingo mano daiktai, o tuo labiau, kur man dabar eiti. Kišenėj susirdau telefoną. Velnias, kaip ir maniau - išsikroves. Prakeikimas. Jaučiausi, kaip šūdas. Ne vien dėl pagirių ir šalčio. Dėl tų visų jausmų susikaupusių manyje. Prisiminusi tą šaukimą, kai niekas mans negirdi. Tą skendimą, kai neturiu už o užsigriebti. Man ir vėl suskaudo krūtinę, tačiau nebeturėjau jjėgų verkti. Sunkiai atsistojau nuo suoliuko. Tiek su savim ir teturėjau. Telefoną. Man suskaudo šoną. Smarkiai. Sukąstais dantimis pakėliau megztuką, ant kurio pastebėjau nemažą kraujo dėmę. Po juo išvydau dvi žaizdas. Lyg peilių įbrėžimus, kurie vos vos dar kraujavo. Vadinasi, tai nutiko neseniai. Prie judviejų šalia, buvo kraujosrūvos, mėlynės ,lys sumušimai. Kai juos pamačiau, man dar labiau suskaudo. Dabar buvau persigandus.

Puikiai žinojau kur eisiu. Pas Hanna eiti aš dar nepasiruošus, ypač, ai šitaip atrodau ir jaučiuosi. Džeikas prakeikta priežastis dėl ko išėjau, todėl jis nėra tam sąraše. Polas... Polo nemačiau per amžius... Būtų gera jį pamatyt, pasikalbėt, tačiau tikrai ne dabar. Taigi lieka Harris ir Neitas. Neito dabar širdyje nekenčiau, ką jis privertė mane išgyventi prieš tuos dvejus metus. Tačiau dabar būtų gera prie kažko prisiglausti ir išgirsti tuos tris žodžius. Aš ir vėl tai padariau. Ta "neapykanta" žuvo vien pagalvojus, kaip sumautai smarkiai aš jį myliu.

Puikiai žinojau kelią iki Arono buto.

***

Kai prasivėrė buto durys, išvydau ne per geriausią vaizdelį.

Duris man atidarė Aronas už kurio stovėjo Neitas, Džeikas, Hanna ir Harris. Na štai jie vienoje vietoje. Puiku.

Aš tiesiog stovėjau tarpdury ir stebėjau jų žvilgsnius įbestus į mane. Neitas sunkiai atsiduso, tačiau tylėjo. Visi tylėjo.

- Ar šiandien ką nors švęsim?- ironiškai paklausiau. Elgiausi idiotiškai, gal netgi vaikiškai, tačiau... net nežinau kodėl tai darau.

- Švęsim ir netgi labai, -kandžiai atrėžė Hanna. Ko jie visi tokie suakmenėję, juk nebuvau namie tik naktį.

- Gal paaiškinsi kur tu buvai?- rimtu tonu tarė Džeikas. Ak, tai dabar jis vaidins didvyri. Neišdegs.

Minutę pagavojau. Galvoje lyg juoda skylė. Paskutinis dalykas kurį pamenu, tai, kad išėjau iš Džeikobo namų ir tiesiu taikymu nulėkiau į barą. Nusipirkau porą tauriu ir tiek. Viskas.

- Tau tai turėtų rūpėti mažiausiai, tu pats mane išvarei, -atsakiau jau rimtesniu tonu. Man atsibodo, kad jie visi vis ieško manęs, kad nepaleidžia iš akių, kad aiškina, kaip reikia gyventi ką daryti..

- Aš neišvariau tavęs, tu pati išėjai. O išleidau tik dėl to, kad galvojau, kad tu protinga. Maniau, kad eisi pas Neitą, - sušuko. Pasijutau lyg barama tėčio, kad per ilgai žiūrėjau televizorių.

Atsukau žvilgsnį į Neitą. Jis žiūrėjo į man stikliniu žvilgsniu. Negalėjau perskaityti ką jis galvoja, kaip anksčiau. Dabar norėjau kad jis tiesiog kažką pasakytų.

- Na tai kas, kad negrįžau namo vieną naktį. Aš neturėjau kur eiti. Kas dabar? Paskirsi man namų arešta?- atrėžiau. Man buvo skaudu stebėti jų minas ir veidus. Ypač žinant, kad jie visi susirinko tik dėl manęs.

- Kath.... - pašniždomis tarė Haroldas, -mes negirdėjom iš tavęs nieko tris dienas.

Dabar jau aš buvau išsigandusi. Tris dienas. Tris paras? Kaip tai iš viso įmanoma? kaip aš galiu to neprisiminti?

-Aš maniau, kad tu mirei, girdi, kad tu mirei...- su tokiu neapsakomo skausmo pilnu ir drebančiu balsu tarė Neitas. Manyje kažkas suspurdėjo. Mirtis. Man ir vėl suskaudo krūtinę, dėl kurios nei viena ašara nesugebjo susidaryti mano akyje. Jis priėjo prie manęs ir stipriai abiem rankom apglėbė per pečius, - Dieve, Kath...- tyliai suaimanamo ir suspaudė taip stipraia, kad aš sunkiai galėjau kvėpuoti.

- Atleisk, -taip pat drebančiu balsu tariau. Man buvo gaila jo. Gaila visų, bet iš Neito veido ir emocijų mačiau, kad jis tikrai rūpinosi.

- Mes skambinom policijai,dėl tavo dingimo, tačiau jie neieškojo be trijų dienų dingimo termino. - kažkur pašonėj burbtelėjo Harris.

Nenorėjau palikti šio glėbio niekada, regis Neitas nenorėjo niekada manęs iš jo paleisti.

- Tu mane ne juokais išgąsdinai. - padėjo ranką man ant šono. Skausmas pervėrė mano kūną ir aš sukandau dantis. Neitas pamatęs, kad man skauda atitraukė ranką ir suraukė antakius, - kas yra?

- Nieko, mane tik...supykino, - pamelavau, tai nebuvo 5tikinamas melas, ta2iau nenor4jau nieko sakyti apie žaizdas. Bent iki tol, kol sužinosiu, kad jos nepavjingos. Jie perdaug pisirūpino manimi.

NATE POV;

Buvau ramus. Pagaliau ramus, po trijų bemiegių naktų. Kath ramiai miegojo mano lovoj. Sedėjau ant kėdės ir žiūrėjau į ją. Per tas dienas vos neišprotėjau! Dabar suprantu, kad man nereiktų daug laiko išeiti iš proto, jei Kath iš tikro būtų mirusi. Dieve, kaip aš iš viso taip galiu manyti?! Ji čia, ji saugi. Nesuprantu kas dejosi jos galvoje, kodėl ji tądien prisigėrė. Kodėl ji iš viso nuėjo pas Harrį? Dabar nelaikas pavydėti, bet šito aš nesuprantu labiausiai. Kodėl tas kvailys leido jai? Prakeiktas šunsnukis.

Mano telefonas suvibravo. Paėmiau jį nuo stalelio. Pranešimas nuo užblokuoto numerio. Hm. Įdomu.

Greitai atidariau jį ir perskaičiau:

,,Matai, kaip mums lengva ją apsvaiginti. Atnešk 500 tūkstančių kito mėnesio pirmąjį šeštadienį į centrinį parką, nes kitą kartą tavo mieloji mergytė nebesugrįš. -MK"

Paklaikau. Jie apsvaigino Kath, tie psichopatai. MK. Puikiai žinojau ką tai reiškia. Markas ir Kyganas.

Prie pranešimo buvo prisegtas ir video. Nenorėjau jo atidaryti. Bet...

Du kaukėti vyrai atvedė Kathe į kažkokią patalpą, panašią į rūsį. Tamsu, niūru. Ji buvo girta. Visiškai. Kažkas krūtinėj suspurdėjo. Ji nesileido jų laikoma už rankų, šaukė, kad paleistų. Ji stovėjo ant kojų pati, tačiau prie jos priėjo Markas, veido nemačiau, tačiau puikiai galėjau atspėti iš nugaros. Jis grubisi sugriebė jos ranką ir suleido švirkšta į veną ties alkūne. Kath staiga krito ant žemės be sąmonės. Man užvirė kraujas. Kaip aš galėjau nesuprasti? Juk trys dienos negalėjo taip paprastai išsitrint iš jos atminties. Ne gana to, kad jie ją apsvaigino, vienas iš vyrų Užsimojęs spyrė jai į pilva. Nesusivaldžiau, nudėsiu juos.  Nudėsiu. Atsistojau ir sviedžiau telefoną į sieną.

-Kas atsitiko?- vis dar miegodama tarė Kath ir atsisėdo. Ach, visai pamiršau, kad ji čia. Prakeikimas.

-Atleisk, - tariau, visai nesusivaldžiau. Nežinau, kaip apie visa tai pasakyti Kathei. Tai reikštų, kad turėsiu papasakoti apie įvykius Romoj. Nenoriu to prisiminti, - tas prakeiktas telefonas sugedo. 

Jos žvilgsnis reiškė : ,,na jeigu jis sugedo, nebūtina daužyti į siena". Nieko kito geresnio nesugalvojau. 

Mergina atsistojo iš lovos. Kathe keistai atrodė. Po akimis nuovargio maišeliai. visa perbalus. Ant kaktos keletas prakaito lašelių, akys paraudusios. Jeigu jie būtų kažką jai padarę... Nežinau... Nežinau ką būčiau iškrėtęs, tikriausiai - nudėčiau juos, savom rankom. 

- Gerai jautiesi?- sustabdžiau ją, kai ji jau norėjo žengti pro duris. Ji atrodė prastai. Mergina sušnopavo.

- Taip, tiesiog. Man reikia išgerti vaistų,- perbraukė ranka per kaktą,- mane...pykina. 

Linktelėjau. gal taip bus ir geriau. Nusekiau iš paskos jai iki vonios, kurios spintelėj buvo sudėti visi medikamentai. Kath pravėrė dureles ir pasiėmė buteliuką su vaistais.

- Juk jie nuo skausmo, Kath, -tariau, pažiūrėjęs į etiketę. Ji neatsakė nieko tik išsitraukė tris tabletes,- nekvailiok, jos labai stiprios,- sulaikiau ją. Ji, išgėrus šitų tablečių trigubą dozę, geriausiu atvėju atsijungtu porai valandų. Ant jos marškinėlių vis ryškėjo kraujo dėmė. Prakeikimas, kas čia dabar?!

Staigiu judesiu pakėliau juos ir išvydau ne per geriausią vaizdą. Jos kairys šonas buvo lyg...supjaustytas. Gilūs įpjovimai kraujavo. Ne gana to, visas kairės pusės liemuo buvo vientisa kraujosruva. Mėlyna mėlyna. Atrodė baisiai. Labai prastai. Kath akyse sužibėjo ašaros. 

- Man skauda Neitai, man labai skauda, -pravirko. Jėzau, tie asilai. Aš buvau persigandęs. Kathe vos laikėsi ant kojų, ji buvo nesveikai išbalusi, tikriausiai prarado daug kraujo. Jos akys po truputi merkėsi.

Čiupau ją ant rankų, nelaukęs kada ji visai neteks sąmonės.

- Viskas bus gerai, daktarai tavim pasirūpins,- Paėmiau mašinos raktelius ir sušukau broliui. Dabar man tikrai jo reikia. 

14 dalis.

KATH pov:

- Aš taip pat norėjau pasikalbėti, - sriobtelėjau gurkšnį arbatos. Nuėjom pas Harrį į namus. Jis teigė, kad tai tikrai rimtas reikalas.  Puiku, kadangi dabar turėsiu progą pasikalbėti ir aš... Laiptinėje jis atrodė sumišęs, visas, kaip... ne savam kailyje. Nesiginsiu, kad nesusirūpinau. Taip, aš susirūpinau -netgi labai .

Žiūrėjau į jį. Haroldas buvo nulenkęs galvą ir sunėręs rankas prie kelių. Girdėjau iš jo tik tylų šnopavimą. Jis vis dar buvo permirkęs. Nesupratau nuo ko, juk Londone šiandien nelijo... Apskritai dabar nelyja, juk žiema! Atsistojau nuo sofos ir nuėjusi į vonios kambarį atidariau spintelę. Paėmiau platų rankšluostį ir grįžau į svėtainę. Harris vis dar sėdėjo šnopuodamas . Jam atsitiko kažkas tikrai labai blogo. LABAI blogo.
     Priėjau prie jo ir padėjau nusivilkti drėgną odinę striukę. Vaikinas po truputi pradėjo nusiiminėti marškinius ir,kai galiausiai baigė, uždėjau rankšluostį jam ant pečių, o pati atsisėdau priešais jį.
- Na, aš juk čia, kad išklausyčiau, - šyptelėjau, tačiau tai buvo visai netinkamas laikas.
Harris linktelėjo. Dieve... Nekenčiu matyti jo tokio prislėgto.
-Taip, -pagaliau atsuko savo žvilgsnį į manąsias akis. Nesupratau kas jose. Ar tai pyktis? Ar liūdesys? Kas galėjo jį šitaip įskaudinti?
- Šiandien buvau susitikti su savo šeima... Tiesa, šiandien Kameron gimtadienis,- mano galvoje šmėžtelėjo Harrio pasakojimai apie jo šeimą. Kaip suprantu, susitikti po tokio ilgo tarpo buvo sunku, gal netgi skaudu,- Po visų tų įvykių su mano buvusia sužadėtine Olivija nenorėjau ten pasirodyti vienas...
Jis minutėlę nutilo, lyg gumulas būtų įstrigęs jo gerklėj.
- Todėl, paprašiau, kad....-jis ir vėl sustojo, - Lana vyktu kartu su manimi.
Nesuprantu kodėl ,tačiau dabar ano gerklėje susiformavo didžiulis gumulas ir aš atsargiai tariau:
- Kaip tavo...mergina?- pasakius šiuos žodžius šyptelėjau lūpų kampučiais. Iš tiesų nežinojau kaip reaguoti. Nežinojau, kaip jis tikisi, kad aš reaguočiau...
- Taip...- atsiduso.
-Hmm..-nutęsiau. Nežinojau ką pasakyti. Tai buvo idiotiška mintis ir net per daug beprotiška Haroldui Lautneriui, - Tai puiki mintis.
Harris prunkštelėjo.
- Taip, tai buvo gera mintis iki tol, kol neužtikau jos su mano broliu, praktiškai besidulkinančius mano dukterėčios kambary.
Gerai, dabar aš buvau šoke. Žinojau, kad Lana lengvabūdė tokia, kokių dabar reta, tačiau pasiielgti šitaiip...
-a.a.a...aš užjaučiu,- išlemenau, tai skambėjo daug kvailiau mano lūpose nei galvoje.
- Nereikia, - tvirtai sučiaupė lūpas, - blogiausia tai, kad visi ten buvę asmenys matė, o jeigu ne, tai bent girdėjo apie šitą aferą... Dieve ir kaip aš galėjau taip apsikvailinti!
Norėjau kažkaip ji nuraminti, tačiau man trūko žodžių.
- Jie taip pat matė, - Harris atsistojo ir sugniaužė kumščius, - tikiuosi kad matė, kaip vožiau tam šunsnukiui į jo prakeiktą snukį.
Gyslos jo kakle smarkiai išryškėjo, rankos nuo jėgos paraudo, sausgyslės buvo aiškios matyti...
-Harri, - atsistojau ir priėjau prie jos. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas kažkur į langą. Švelniai pridėjau delną jam prie skruosto ir atsukau jį į mane. Norėjau kaip nors jį nuraminti Juk vis delto jis mano draugas. jis dukart išgelbėjo man gyvybę.

HARRY POV:


Nuo jos prisilietimo man pašiurpo oda.
-Tu turi nusiraminti ir....-nutęsė, - viską blaiviai apmąstyti.
Po truputi mano kumščiai atsileido ir pajutau įtampą nuslūksant. Negalėjau nustoti spoksoti į jos akis. Atrodo paskendau jose. Tas prakeiktas jausmas... Norėčiau pasiimt Kath ir nebeatiduoti niekam. Ji tokia švelni, Kath tikra moteris, kokios nusipelno kiekvienas vyras, o ne Lana, ta prakeikta šliundra. Nebenoriu jos matyti, tuo labiau nebenoriu matyti Dilano. Norėčiau Kath Turėti čia prie savęs, kad ji būtų vykus kartu su manim ir ne apsimestinai, norėčiau, kad tai būtų realybė, taip pat,kad pagaliau grįžęs po darbo manęs kažkas lauktų, kad galėčiau apkabint, pabučiuot...
Bet ne...Ji kito. Ji myli Neitą, aš mačiau, tai tik dar geriau įrodo, kodėl ji pas jį grįžo. Sumautas jausmas.
Negaliu jai visko pasakyti, tačiau negaliu be jos ir išbūti. Nežinau ką būčiau iškrėtęs, jei Kath manęs neišklausytų, nenuramintų, kad kaip dabar. Nors kita vertus, gal net nebūčiau jai apie šį įvykį užsiminęs, kadangi ir taip atrodau, kaip paskutinis kvailys, bet labai norėjau ją pamatyti.
Kath nusuko žvilgnį nuo mano akių. Turbūt pasijautė keistai, kad aš šitaip spoksojau.
- Taip, - ramiu balsu tariau,- man dabar tikrai reiktų kažko išgerti.
Atsistojau ir išsitraukęs iš baro butelį brendžio, kurį iš tiesų laikiau ypatingam atvejui, įsipyliau į taurę. Man buvo sunku, tačiau ne vien dėl to įvykio su Lana. Didesnė mano dalis kentėjo jau ne vieną savaitę dėl Kathes. Ir tik dabar supratau kaip stipriai. Skaudžiausia tai, kad negaliu nieko sakyti apie savo jausmus.
Kath priėjo  ir atėmė stiklinę, kai jau buvo begėrąs jos turinį.
Mergina užsivertė ją ir pati išgėrė. Išsprogdinau akis. Paprastai ji šitaip nesielgia. Na, išskyrus tą atvėjį per labdaros renginį ir Hannos gimtadieni. Tai irgi buvo keista.
- Ar tu išprotėjai?! - padėjo stiklinę ant baro mergina ir kosėdama ištarė. Ak taip, jis labai stiprus.
Tai sukėlė šypseną mano veide.
- Įpilk ir man, -tarė. Pakėliau žvilgsnį į ją. Mane užplūdo nemenka juoko banga. Ji tikrai keistas žmogus. Kvatojausi, kaip tik išgalėjau.
-Kas?- išpūtė akis ir pastvėrė stiklinę, kurią jau buvau pripildęs jai,-man taip pat sunkus metas.
Nustebau, maniau, kad kai grįžo Neitas jai viskas susitvarkė.
- Tai, kas iš tiesų atsitiko tąnakt per Hannos gimtadienį?- Paklausiau, nors nenorėjau būt per daug smalsus.
- Nieko, - sušvokštė.
- Nieko skamba gerai man, - pakėliau taurę ir Kath sudaužė ją su savo.


KATH POV:

Pasibeldžiau į Džeiko duris. Žvilgtelėjau į laikrodį ant savo riešo - 2 nakties. Velnias, ilgai užtrukau pas Harri. Mano pasaulis sukosi. Pripažįstu, gal ir per daug išgėriau.
Durų neatidarė niekas. Gal jis ne namie?
Pasibeldžiau dar kartą.
Po akimirkos mane pasitiko užsimiegojęs brolis.
- Labas, -įsiveržau į jo butą su visais savo lagaminais.
-Ką tu veiki čia vidury nakties? - trynėsi akis Džeikobas.
- Hanna mane išspyrė, todėl man reikia kažkur pernakvot.
Kalbėjau šiurkščiai, tai mano kaltė, bet negalėjau nuslėpti paniekos ir ironijos savo balse.
-Ką? Ji man to neminėjo. - užrakino duris ir atsisuko į mane,- palauk...
Džeikas grubiai suėmė man užsmakro ir pakėlė į save.
- Tu girta, tu ir vėl girta, - skėstelėjo rakomis. o išsireišimas atroė, kaip... Nuvylimas. Jis nusivylė manimi. Na taip... Juk anksčiau aš blaivydavau jį, buvau "gera mergaitė". Ateidavau pas jį ir matydavau atsijungusį ant grindų. ažiuodavau pasiimti iš visokių pramirdusių barų, smuklių.  o dabar tokią mane tenka matyti jam.
- Na ir kas?- suprunkščiau viską prisiminus, - nematai nieko pažįstamo?
Džeikas tylėjo, tačiau jo žvilgsnis pasidarė aštrus ir tarsi raižė mane.
- Aš beprotiškai alkana, - praėjau pro Džeiką į virtuvę ir pravėriau šaldytuvo dureles, - turi kažko valgomo?
Džeikas ėjo man įkandin ir , sustojęs tarpdury, sunėrė rankas prie krūtinės.
- tu nesiklausai manęs, - pusbalsiu tarė.
- O tu ar kada manęs klausais?- atsisukau į jį ir sužiūrau stiklinėmis akimis. Mane truputi sumėtė, o pasaulis dar labiau įsisiūbavo, galvojau asivemsiu. Visas mano apetitas pradingo akimirksniu.
- Pasižiūrėk į save, - su pasibjaurėjimu sušuko ir parodė rankomis į mane visą,- tu tapai prakeikta alkoholike!
Mane supykino ir susiėmiau už burnos, maniau, kad tuoj apvemsiu Džeikui kojas, tačiau truputi aprimusi pradėjau kikenti. Nesuprantu kodėl, tačiau man pasidarė taip linksma, taip gera. O jo žodžiai skambėjo kvailai. Taip! Aš prakeikta alkoholike! Gal tai genai? Gal Džeikui būtų pats laikas sužinoti apie mūsų kraujo ryšius?
Mane vėl supykino ir aš norėjau praeiti pro Džeikobą į tualetą tačiau jis grubiai stvėrė man už rankos ir piktu tonu šurkščiai tarė:
- Jiegu tu grįžti tokia kiekvieną dieną, Hannos vietoj aš būčiau seniai tave išspyręs.
Auč. šią akimirką mano orumas nukrito iki visiško nulio.

13 dalis

Harry POV:


-Mama!- apkabinau ją viena ranka, kadangi kitoje laukiau nešulį. Šiandien Kameron gimtadienis ir antra Kalėdų diena, su savo šeima susimatysiu pirmąkart per penkerius metus. Visa šventė vyks pas ją namuose. Truputi jaudinuos. Mano delnai pastoviai kaista. Ne, tai ne dėl to, kad turėsiu būti su giminėmis, tai todėl, kad su savimi čia, į Bostoną, turėjau atsivežti Laną. Ji, be ilgų apmąstymų, sutiko atlikti mano merginos vaidmenį šitame mažame spektaklėlyje. Žinoma, gal galėjau paprašyti kieno nors kito pagalbos... Galbūt Keitės... Kathes? Ne, juk dabar ji su Neitu, vis dar negaliu tuo patikėt.... Kai pamačiau, kad jis užvakar pas Hanna bučiuoja ją, maniau širdis tuojau pat iššoks iš krūtinės. Suprantu kokia ypatinga jam yra ši mergina, kadangi Kath, per tuos poros mėnesių savaitgalius, praleistus drauge, privertė mane jaustis taip, kaip niekas šitoj dievo pamirštoj žemėj nėra privertęs. Neitas nėra blogas vyrukas, sakyčiau, kad jiedu puikiai tinka vienas kitam, Esu tikras, kad jis rūpinsis ja ir nebedarys tos pačios klaidos kaip ir prieš tuos keletą metų, jeigu jau sugalvojo ją susigrąžinti. Bet tas vaizdas...Jis privertė mano širdį nusiristi. Taip, aš bailys, kad per tiek laiko nesugebėjau jai pasakyt kaip jaučiuos. Galbūt ir Kath taip jautės? Galbūt jai pabodo laukti? Na, dabar nelaikas galvoti. Aš šiandien čia su Lana ir velniškai tikiuosi, ka jis padarys šį "reikalą" tinkamai ir man neteks gailėtis (kaip dažniausiai atsitinka).
       Visas prieškambaris staiga prisipildė žmonėmis. Viena ranka laikydamas Laną, su milžiniška dirbtine šypsena veide sveikinausi su pusbroliais, tetomis, artimais šeimos draugais ir galiausiai atėjo laikas, kai pagaliau pamačiau juodu. Kameron ir Dilaną. Mes ir vėl tryse. Visi prieškambaryje pradėjo skirstytis, judėti svetainės link. Lana labai maloniai pasisiūlė mano mamai į pagalbą. Gal aš ir klydau dėl jos. Mano vyresnė sesuo ir jaunesnis brolis. Puiku, visuomet įsivaizduodavau šią akimirką, kai mes susitiksime po ši tiek laiko. Iš tiesų, nesuprantu kas trukdė mums bendrauti, tas ryšys tiesiog ėmė ir nutrūko. Dilanas gyvena Liverpool'e, kur valdo tėvo viešbučius prie jūros. Mes kartais persiedavom pora žodžių telefonu, bet tai nepanašu į broliškus santykius. Na, o sesuo, Kameron. Ji įsikūrusi čia, Bostone. Turi dvi dukras, vyra, gyvena šeimyninį gyvenimą. Sarai, vyriausiai dukrai, jau dvylika metų, o Annai neseniai sukako aštuoneri. Nemačiau jų. Ilgai. Mylėjau tas dvi neklaužadas, tačiau po tėvo mirties, kai visas jo turtas atiteko man ir Dilanui, Kameron buvo įsiutusi, keikė tėvą, visiškai nutraukė santykius su mumis ir mama. Štai tokia ta mūsų šeimos drama. Tikiuosi dar turiu tą privilegiją vadinti tai "šeima"?
- Dilanai, Haroldai, - labai oficialiai pasisveikino su mumis Kameron. Gerai, tai buvo keista. Tikėjausi šiltesnio priėmimo.
- Labas ir tau! - pašaipiai kaip visada atkirto Dilanas ir nustatė tą ironišką miną.
- Pagaliau visi susitikom- atsidūsau. Šis pasisveikinimas tarsi vestuvių ceremonija tarp visai nepažįstamų žmonių.
- Negalima to vadinti "maloniu" susitikimu ar ne, Kameron? - dar kart dėptelėjo Dilanas. Na bent jau jis neslepia savo emocijų. Dilanas ir liko Dilanu.
- Būtų buvę daug maloniau, jei ne tavo sumautas liežuvis - šyptelėjo sesuo. Na čia, aš tikrai nesiruošiu veltis.
-Na, jis kai kam suteikia daug laimės - nusijuokė. Gerai, laikyčiau tai kozeriu, - o be to,  Juk tu mus čia pakvietei netikėtam susimatymui, todėl būk gera, sesute.
- Gerai gerai, gal praleiskim visus šiuos meilinimusis ir eikim prie reikalo, - pagaliau pravėriau burną.
- Taip, būtent. Tik noriu paprašyt, nepaisant visko, kad šiandien, svečiai, giminaičiai pagalvotų, kad mes viena, darni šeima, daugiau nieko, todėl savo kvailas replikas,- dirstelėjo į Dilaną- ir visa kita pasilikitė vėlesniam laikui.
Mudu su broliu linktelėjome ir palydėjome ją žvilgsniais. Kameron pasikeitusi, visa dirbtina, galvoja ką šneka, pasitempusi. Ta linksma, vėjavaikė visai dingusi. Man buvo keista ją tokią matyti. Na, žiūrėsim kuo ji taps, kai suvažiuos visi svečiai.



Kath POV:





-Prašau, prašau pasakyk, kad turi ledų,-  maldaudama įsiveržiau pro Arono buto duris ir numykiau Neitui.
-Kas atsitiko? - nusijuokė vaikinas, tačiau jo mina pasikeitė, kai jis pamatė už manęs stovinčius lagaminus.- Judvi išspyrė nuomininkas?
- Ne,- kaip dramblys įkritau į fotelį - mane išspyrė Hanna.
Taip... Kartais ir tokias drauges kaip mes ištinka krizės.
-Kaip tai? Ko

dėl? - suprunkštė Neitas ir atsistojo priešais mane.
- Kažkokiu būdu ji išsiaiškino, kad man tikrai nebuvo bloga per jos gimtadieni ir, kad aš truputėli pasilinksminau su Širle,-atsidūsau,- Tai baisiai ją supykdė.
- palauuk, - minutėlę pamąstė - ar aš liudiju šios "didžios" draugystės žlugimą?
Neitui tai atrodė labaaai juokinga.
- Gal tau ir juokinga,tačiau dabar aš oficialiai esu benamė.
- Matai ta sofą? - pirštu parodė į svetainėje stovintį vienvietį odinį saloną,- mes ten puikiai kartu susitalpintume, mažute.
- Na, ji neatrodo labai patraukli, -nužvelgiau ją visą nuo pradžios iki pabaigos,  nusijuokiau ir stebėjau, kaip Neitas grėsmingai artėja prie manęs. Jis pagriebė man už rankų ir timptelėjo taip, kad aš staigiu judesiu atsistojau.
- Manau metas ją išbandyti, - ta šypsena buvo pasiglemžusi visą jo veidą. Vaikinas stipriai įsisiurbė man į lūpas ir laikydamas už liemens vis švelniai stūmė mane tos sofos link, kol galiausiai mūsų kojoms susipainiojus kritom ant jos ir aš visu svoriu likau užgulta Neito. Po truputi pradėjau atseginėti jo marškinius.
- Am, aš taip pat ir bedarbė, - šyptelėjau, bet prasegusi paskutinę marškinių sagą, buvau užčiaupta bučinio
- Nuo kada?- pagaliau išgirdau šioki tokį atsaką į savo teiginį.
- Nuo šiandien,-pištais pajutau Neito presą, jis tikrai sutvirtėjo per tą laiką Romoje.
- Negi neįtikai starbucks'o viršininkui? - po šio sakinio likau be marškinėlių
- Tai labai nesąžininga mano atžvilgiu,- Vaikinas lūpomis lietė mano kaklą, vis palikdamas ant jo šlapias vieteles,- kitą savaitę jis žadėjo mane paaukštinti iki kavos virėjos.
- Mhm, - bučiuodamas kaklą jis vis lipo žemyn.
- Bet vis delto, man ten nepatiko. Dirbdama priaugau keletą kilogramų.- man buvo taipi gera, pasiilgau tokių glamonių ir aistringų bučinių ir visko ir Neito ir achh.... Nemoku apsakyti kaip jaučiuos.
- Tu tobula, - nusileidęs ties krūtine, Neitas dar kart stipriai pabučiavo lūpas.
Šlapias, ilgas, nesibaigiantis bučinys....
- Mažiausiai ko mums reikia - tai, kad ateitų Aron...
- Kathe, - pertraukė mane vaikinas ir įsmeigė žvilgsnį į mano akis,- nustok šnekėti.


Harry POV:


Puiku. visas namas pilnas svečių, nesumeluosiu sakydamas, kad jų čia per 50. Iš dalies, džiaugiuosi, kad čia atvažiavau. Susitikau su savo pusbroliais, pusseserėm. Po 12 metų pagaliau vėl išvydau savo tetą Džiulę. Tai malonus vizitas. Nors ir su "kauke" mano sesuo bendrauja puikiai. Jei labai norėčiau netgi patikėčiau, kad tai ji. Lana puikiai pasirodė mano mamai. Kabant apie ją... Nors mama nieko nesako, tačiau vis dar galiu matyti, kad tėvo mirtis ją graužia. Nors ne, tai ne tėvo mirtis, o ta mintis, kad aš dėl jo baigties kaltas.
Staiga pajutau kaip kažkas tampo man už švarko galų.
- Dėde Harry,- švelniu balseliu prabilo Anna. Pakėliau tą mažylę ant rankų.
- Na? - nusišypsojau. Tos mažos gražuolės visada mane pralinksmina.
- Eime į mano kambarį, aš tau turiu dovaną.
Nuo jos ir Saros, tarsi dvelkė kažkokia nematoma šviesa. Niekur nskubėdamas ėjau su Anna į jos kambarį. Tiksliau, nešiau ją. Pravėriau kambario duris ir išvydau visai ne tai, ką norėjau.
Dilanas buvo prispaudęs Laną prie sienos, o rankas uždėjęs tiesiai jai ant užpakalio. O ši, geroji fėja, įsisiurbusi jam į lūpas. Greitai iš ten išvedžiau vaiką ir tuoj pat sugrįžau. Buvau toks piktas, toks.... Maniau sprogsiu. Tas šunnukis ir ta...
- Harry... -Puolė prie manęs Lana. Velnias, paskutinis dalykas krio dabar norėjau, tai būti liečiamas jos.
Pasitraukiau nuo jos ir griebiau Dilaną už atlapų. Kumštis pats savaime susigniaužė ir pakilo jo... snukio link.
- Tu...-virpančiu nuo įniršio balsu tariau. Norėjau taip išmalti jam marmūzę, kad po to telikt dantis nuo grindų susirankioti....
- Harry, - verkdama drebančiu balsu tarė Lana ir uždėjo ranką iš nugaros ant peties,- prašau, nereikia.
Nukračiau jos prakeiktą ranką, nežinia kur ji buvo..
- Pasitrauk, Lana, su tavim bus atskira kalba, - dėptelėjau, - o tu, šiukšle, - su pasibjaurėjimu tariau- džiaukis, kad esi mano brolis, nes kitaip nebepasikeltum nuo žemės.
Apsisukau ir ėjau durų link, sugriebiau Laną už riešo.
- Ką, kiaušai per skysti, a?- staiga vėptelėjo Dilanas,- Tai ir yra gyvenimas,broli, jis knisa. O gal tu jau pripratai prie kamerų, ką? Gal tau jau mes visi per prasti, netgi snukiams daužyti?!
Nieko nelaukęs užsimojau tuo pačiu kumščiu ir vožiau jam iš visų visų jėgų. Su tuo smūgiu lyg kažkas nuo širdies nukrito.
- Nedrįsk, nedrįsk,- tariau jam ir prasiveržiau pro tuos žmones, kurie subėgo pasižiūrėt kas vyksta.
Žinojau, kad visa tai nepraeis be kokios nors "dramos".Atsisveikinau su mama, Kameron, jos dukrelėmis...
Lana vijosi mane iki pat automobilio, kartodama mano vardą, maldaudama, kad išklausyčiau.
Man pabodo jos erzinantis balsas, staiga ji pasidarė man tokia šlykšti, tokia bjauri, kad net jos matyti nenorėjau.
Nežinau kas man užėjo, kas pasidarė, bet nesusivaldžiau ir atsisukęs sudaviau jai. Tai nebuvo smūgis toks, kaip Dilanui, žinoma, tai buvo panašu į antausį. Dieve... Aš jai sudaviau... Sudaviau merginai. Ji staiga sstjo ir susiėmė už to žando, aš tikrai gailiuosi, kad taip padariau. Jos akyse sužibo ašaros. Bet ji to nusipelnė. Ta kekš... Kalė to nusipelnė. Nė nepajutauo kaip ir pats sustingau vietoje.
- Rytoj darbe gali nsirodyti. Tu atleista.- tariau ir įsėdau ėautomobilį.
- Tu mane čia paliksi?- girdėjau jos spiegiančius žodžius kai vedžiau variklį, - Harry!
Pagaliau išgirdau variklio burzgimą ir nieko nelaukęs išvažiavau iš šito prakeikto pragaro.


Kath POV:


                Gulėjau šalia Neito, padejusi galva jam ant krutines, ant kurios taip pat su ranka vis paišiau nematomus apskritimus.
-Apie ką mąstai?- giliai įkvėpė vaikinas ir tyliai paklausė.
- Vis galvoju, kad tikrai negerai pasielgiau su Hanna. Turėčiau kažkaip atsiprašyti jos. - atsidūsau ir pajutau Neito pirštus savo plaukuose. Nenooriu kad mudviejų su Hanna santykiai taip imtų ir nutrūktų. Juk mes kartu nuo pat gimimo. Negalėjau nustoti gavoti, kaip jai tai pasakyti, kaip su ja pasikalbėti. Atrodo juk turėtų būti paprasta, kai žmogų pažįsti visą gyvenimą, bet...
-Taip... - liktelėjo,- taip pat kitą kart, jei sugalvosi kažką tokio, tau nebūtina meluot man. Juk žinai, kad aš niekada tavęs nesmerkčiau.
- Žinau, - dar labiau įsipatoginau jo glėby.- bet jei būčiau pasakiusi, tu eitum ieškoti manęs, ar ne?
\pažįstu jį kaip nuluptą. Neitas pritariamai linktelėjo ir priglaudė lūpas prie mano viršugalvio. Turiu pagaliau susitvarkyti savo gyvenimą, nes dabar "tai" visai nepanašu į jį. Kol kas galėsiu pagyventi pas Džeiką, o ką darysiu vėliau- dar nesugalvojau, tačiau galėčiau panaudoti savo tėvų santaupas ir pinigus gautus už namą, kad nusipirkčiau pagaliau tą prakeiktą butą. Žinau, kad pažadėjau jų neleisti, bet man dabar labai jų reikia... Liko du mėnesiai iki to laiko, kai vėl pratęsiu savo studijas akademijoj, turiu kažkaip juos pratempti. Darbas... Kažkada juk gavau labai gerą pasiūlymą. Įdomu ar jis vis dar galioja.
- Na, metas grįžt į realybę, - apsisiaučiau paklode ir nulipau nuo sofos.
Pradėjau rinkti savo drabužius nuo žemės, kuriais buvo nuklotos visos grindys.
- Ei, nagi, pagulėk dar truputi su manimi.... - suinkštė Neitas,- Dar iki kokios....Vasaros ir tada galėsim apsiverst ant kito šono.
-Būtinai tai pratęsim vėliau, tačiau dabar turiu kai ką nuveikti, - nusijuokiau ir, suradusi savo drabužius, greitai juos apsirengiau.
- Ką?- taip pat atsikėlė Neitas ir pradėjo rengtis. Velnias, negalėjau atitraukti akių nuo jo kūno, jis atrodė... nuostabiai. Tos tvirtos tvirtos rankos ir platūs pečiai, krūtinė... Nuleidau akis į žemę, nes pasijaučiau tikrai kvailai...
- Am.. Hm, juk negaliu amžinai būt bedarbė, pats laikas pradėti paieškas. Taip pat turiu aplankyti Džeikobą, pranešti jam gerą žinią kad pagaliau jis gyvens nebevienas!- mostelėjau rankomis ir išsišiepiau.
- Maniau liksi čia, - Vaikino veidas persimainė į rimtesnę miną.
- Neee, - juokais nutęsiau.
Nenorėjau būti našta. Nenorėjau užsikrauti jiems, žinau, kad Neitas neprieštarauja, tačiau mūsų su Aronu santykiai ne patys geriausia, o visgi čia jo namai.  Kitą vertus, dabar dar "prisibijau" Neito.  Ne, aš jo nebijau, tačiau nenoriu niekur skubėti, o gyvenimas su juo būtų didelis žingsnis. Jis prisiekė daugiau nebeįskaudinti, tačiau nebenoriu dar kartą nudegti.
- M, ar tai vis dar dėl tų įvykių anksčiau, nes jei taip, tai....
- Ne,- pertraukiau, žinau, kad sakau ne tiesą, tačiau nenoriu, kad jis ir vėl jaustųsi kaltas, - Viskas gerai. Aš papračiausiai....Kol kas Nesijaučiu pasirengusi...
Tarp mūsų stojo tyla. Pasijaučiau beprotiškai keistai, nesitikėjau tokios jo reakcijos į tokį menkniekį.
- Gerai, puiku, mes juk turim laiko, daugybe jo, - truputi prašviesėjo Neitas, tačiau jaučiau, kad tai dirbtina.
Mane apėmė savigrauža. Mačiau, kad jis mano, kad tai dėl jo, kad jis kažką daro ne taip. Priėjau arčiau jo suėmiau ranką.
- Ei, tai juk trumpam, kol savo gyvenime sudeliosiu viską į vietas, - švelniu žvilgsniu pasitikau jo akis. Man patinka tas jausmas, kai matau Neitą atsileidžiantį, jo veidas atsipalaiduoja, jame įsižiebia mažytė šypsenėlė, o akys prisipildo spindesio. Vaikinas porą kartų linktelį, o aš neatsispyrusi pasistiebiu ir pabučiuoju jo kairijį lūpų kamputį.
-Aš jau eisiu, -sušnabždėjau ir pasiėmiau rankinę nuo šalia stovinčio fotelio.  Susirinkusi visus savo lagaminus, pravėriau buto duris ir tikrai nesitikėjau ten pamatyt to ką regėjau.
Laiptinėje žengiantis laiptais, į mane sužiuro Haroldas. Jo plaukai buvo šlapi, iš tiesų, jis visas buvo šlapias ir sutrikęs Jo ays vis lakstė po patalpą, kol galiausiai sutiko manąsias ir sustojo.
- Gal galim pasikalbėti?- uždusęs išlemeno.

12 dalis.

 NATE POV :

Pastūmiau areštinės duris ir patekau į seniai nelankytą patalpą. Skambino Džeikas, jis ir vėl kažką prisidirbo, tiksliai dar nežinau ką, bet jam reikią mano pagalbos. Priėjau prie moters (tikriausiai policininkės) .
- Atėjau pas Džeikobą Benson. - tariau, moteris žiūrėjo įtartinai į mane pro ant nosies galiuko nukritusius akinius.
-O jūs būsit...? - gergžiančiu balsu atsakė.
-Jo... advokatas.
Moteris pakilo nuo kėdės ir liepusi sekti paskui ją nuvedė į vietą kur tarp keleto kitų policininkų sėdėjo Džeikas.
- Atėjo jūsų advokatas,Bensonai, - šiurkščiai dėptelėjo moteriškė ir paliko mane su tais policininkais. Aš buvau ne su savo darbine apranga, jokio kostiumo, kaip įprasta advokatams, tiesiog džinsai ir marškiniai. Turbūt atrodžiau keistai, bet man tai nė velnio nerūpėjo. Policininkai susižiūrėjo ir vienas jų pakilęs nuo kėdės atrakino vienutę ir išleido Džeiką. Jis greitai artėjo prie manęs ir pašnibždomis tarė:
- Ačiū, kad atėjai.
- Mhm, o dabar paaiškink man kodėl tu čia. - tariau, neturime laiko padėkoms ir kitiems tuščiažodžiavimams.
- Vakar vairavau išgėręs ir šiek tiek nuvažiavau nuo kelio, - tarė. Truputi nuvažiavo nuo kelio.... Praejo tiek metu, o jis visai nepasikeitė
- Kaip matau iš aplinkybių, tai ne pirmas kartas, - apsižvalgiau, už pirmą įspėjimą, jie nebūtų nakčiai uždarę jo į vienutę.
- Tai ir yra problema, - dar tyliau ištarė.
- Gerai,- atsidusau, - pabandysiu su jais pakalbėti, pažiūrėsiu, kas iš to išeis.
Patapšnojau Kath broliukui per petį ir nuėjau prie vieno iš policininkų.Bus sunku ką nors sutarti, jeigu jis vienas tų teisingumo veidų.
Pasikalbėjau su juo, pasirodo pataikiau būtent ten kur reikia - viršininkas. Na, rodos jis buvo vienas tų, kuriems pravestų pora šlamančių. Mūsų pokalbis ėjo sklandžiai, viršininkas netgi atsiuntė man šypseną, jam patiko mano pasiūlymas ir jis sutiko. Taip buvo lengva, labai lengva, nesitikėjau, kad pavyks.
- puiku, - nusišypsojau ir paspaudžiau ranką
Nieko nelaukdamas išsitraukiau savo banko čekių kortelę ir įrašiau ten penkiaženklę sumą.
"džiugiai" atsiveikinę su policininkais, mudu su Džeiku palikom šį pastatą.
- Ką tu jam pasakei? - stabtelėjo vaikinas, lažinuos, jam tikrai įdomu.
- Už pinigus, jie "pamirš šį įvykį, bet tik iki kito tavo apsilankymo areštinėj. Kol kas,  jie neįrašys to į tavo bylą, bet jei susimausi, sėsi keliems metams už visus tavo padarytus nusižengimus. Todėl, jei tau patinka laisvė, tavim dėtas daugiau girtas į gatves nevažiuočiau. - išaiškinau viską greitai ir aiškiai.
- Gerai, gerai. Atiduosiu visus pinigus kurios sumokėjai, nesijaudink, - nusijuokė. Šmaikštuolis.
- Žinau.
- Am, dar kai kas, - vėl stabtelėjo vaikis, - tegu visa tai lieka tik tarp mūsų, nenoriu, kad kažkas žinotų, ypač Hanna arba Kathe. Hanna visiškai pasiustų, o Kath tikriausiai mane... nužudytų.
Nusijuokiau. Taip, būtent taip ji ir padarytų. Prisiminiau, kad palikau ją vieną savo bute. Tikiuosi Aronas jau grįžo.
- Nors ir nenoriu jai meluoti, bet gerai nesakysiu nieko.

-Ačiū dar kart, -patapšnojo man per petį ir nuėjo. Tikiuosi, kad namo ir tikiuosi nebedarys tokių klaidų. Nes kitas karta gali kainuoti jam ne vienerius   metus cypej.________________________________________________


Peržengiau namų slenkstį ir giliai įkvėpiau. Turėjau sugalvoti kažką tokio, kas būtų pateisinama, kažką tokio svarbauus, kad netgi turėjau palikti Kath. Na, jei tik galėčiau jai pasakyt tiesą, tai būtų svarbų, tačiau tas kvailys privertė mane prisiekti netarti nė žodžio.
Ant sofos, kažką kramsodamas , sėdėjo Aronas.
- Kaip sekės? - netikėtai paklausė.
- Kur?- atsakiau. Keistai nuskambėjo jo klausimas, taip, lyg jis žinotų kur aš buvau.
- Juk buvai nuovadoj,- dėbtelėjo ir toliau vėpsojo į televizorių. Nutirpau. Kaip jis tai žino, juk Džeikas minėjo, kad niekam nesakė.
- Iš kur tu žinai? - atsisėdau šalia ant sofos ir įdėmiai žiūrėjau į brolį.
- Kath pasakė, - Dėl jo tokio nerūperestingo šnekesio norėjosi gerai užvožti jam.
Kath.... Nesuprantu kaip ji galėjo žinoti, ma visiškai nesueina galai.
- O kur ji dabar? - man buvo įdomu sužinoti. Gal jie paskambino jai iš  nuovados....
- Išėjo, jai kažkas paskambino ir ji susirūpinusi kažkur išbėgo. -
- Ir tu jos nesulaikei? - išpūčiau akis. Jeigu tai dėl to, ką manau, nenorėčiau atsidurti Džeiko vietoje.
- O kam? Juk tai tavo pareiga - vaikiotis jos sijoną - nusijuokė, prisiekiu norėjau jam taip užtvoti, kad.....
- Kvailys! Tu kvailys! - atsistojau nuo sofos ir prigriebęs automobilio raktus nuo spintelės išėjau.

____________________________________________________________________________

           Atvažiavau tiesiai pas Hanna .Kath negali būt niekur kitur. Su nerimu stipriai patuksenau į duris, na o po kelių akimirkų duris atidarė Pati ji. Pataikiau.. Ji atrodė nustebusi ir įsiutusi ir... keista. Nieko nesakiusi, su milžinišku pykčiu akyse, įleido mane į butą ir nuėjo į svetainę kur sėdėjo susilenkusi  Hanna,Tas pašlemėkas Harris, Polas ir visai neseniaii mano matytas Džeikas.
- Kas čia per susirinkimas? - paklausiau ir žvilgsniu palydėjau Kath, kuri apėjusi ratą aplink visus žmones sugrįžo ir atsistojo prie manęs.
- Iš tikrųjų, jis jau baigėsi, - sarkastiškai šypelėjo Kath ir visi, lyg susitarę pradėjo stotis nuo sofos ir kėdžių. Džeikas, atsisveikinęs su Hanna, kažkur su vėjeliu išskuodė pro duris, Polas sekė  paskui jį, o Harris kažko pristojo prie Kath,  atitraukdamas ją nuo mano šono ri sakydamas, kad jam "reikia su ja pasikalbėti".
Mane tai velniškai erzino, negalėjau atitraukt akių nuo jos. Apie ką jie kalbasi? PAstebėjau, kad jis jau nebe pirmą kartą lendą prie Kath. Smalsumas plėšė mane iš vidaus. Mačiau, kaip jis žiūri į ją...  Norėjau tuojau pat nuimti tą šypseną ir žvilgsnį nuo jo veido. Kumščiai, rodos, patys gniaužėsi. Negalėjau nieko sau padaryti. Greitai nužingsniavau iki Kath.Juk atvažiavau čia visko išsiaiškinti ir, žinoma, pasiimti joos, dabar, kai viskas savo vietose, nesiruošiu jos paleisti.
- Ei, - nutaisiau meilu balselį ir truputi apsiraminau.- mes jau turėtume važiuoti.
- Mes?! - nustebo mergina ir atsisuko į mane. Jos akyse ir vėl sužaibavo tas pykčio blyksnis. - Vienintėis dalykas, kurį turėtume dabar padaryti, tai turėti ilgą, nuobodų pokalbį.
Žinau, kad negerai padariau, nepasakydamas kad važiuoju į nuovadą, bet ji viską labai išpučia. Bet taip, aš esu kaltas. Neitai, jūs ka tik susitaikėt, tu susigrąžinai ją, po 2 mėnesių bandymų, tu turi ją, tu turi savo gyvenimo meilę glėbyje ir sugebi taip viska sušiktai sumauti!
- Puiku, pasikalbėsim bevažiuodami, - šyptelėjau ir suėmęs ją už rankos vedžiausi išėjimo link.
- Neitai...- pasimuistė merginą.
- Mažute, žinau, kad tu dabar pyksti, bet, prašau, važiuojam kažkur, pasikalbėsim, nusiraminsi - švelniai perbraukiau nykščiu jai per veidą. Nebuvau nusiteikęs jos kaprizams. Kath truputi nurimo tačiau iš čia eiti niekur nenorėjo. Stipriai atsidusau.
- Tiesiog pasikalbėkim čia, - taip pat atsikvėpė mergina ir nustojo priešintis.
Stojo tyla. Nežinojau kaip jos atsiprašyti. Ar pradėti nuo nuovados? Ar, kad tikrai gailiuosi melavęs?
- Ačiū, kad ištraukei Džeiką, - tarė. Likau apstulbęs, nesitikėjau šitų jos žodžių. Šyptelėjau lūpų kampučiais. - Bet daugiau niekada nieko neslėpk nuo manęs, - Kath savo minkštu prisilietinu priglaudė rankas prie mano pečių..
- Gerai,- įsistebeilijau į jos akis, -o dabar stipriai mane apkabink.
Mane pasitiko šiltas ir minkštas Kathes glėbys, galėčiau jame būti visą amžinybę.
- ei, prieš išvažiuodamas paprašiau pasilikti pas mane, o kai grįžau vietoj tavęs radau priešias televizorių drybsantį Aroną.
- O ką tu man siūlei daryt? - nusijuokė, - galvojau išprotėsiu, kai sužinojau, kad Džeikas padarė avariją.
-  O aš galvojau išprotėsiu kol tu "kalbėjaisi" su Harriu, - burbtelejau.
- Ar tu pavydi? - dar kart sukikeno mergina, taas juokas tiesiog skambėjo mano ausyse
- Ne, tiesiog jis man įtartinas ir aš juo nepasitikiu, - teisinausi kaip išmanydamas.
- Tu, pavydus šikniau! - šaipėsi iš manęs Kath ir toliau kikeno savo tuo velniškai skambiu juoku.
- ... Aš mačiau kaip jis į tave žiūri ir meilinas - nusivaipiau, -galvojau apsivemsiu.
- Man patinka, kai tu pavydi - nusišysojo mergina, atvirai, nieko geriau nėra už jos šypseną, ji visąlaik sušildo mano krūtinę.
- Na, juk tu mane pažįsti - Kas mano, tas mano, - greitai pakštelėjau jai į lūpas, pakartodamas tai dar keletą kartų į jos besišypsantį veidelį. Stebėjau, kaip Haroldas žiuri į mudu ir mane užiejo pasitenkinimas.

aš turiu tai, ko jis niekada negalės turėti.