18 dalis.

-Kaip jie? Kaip mano tėvai?- verkiau, nes mačiau kaip medicinos seselė uždengė mano mamos veidą antklode ir išvežė. Verkiau. Man trūko oro, man skaudėjo krūtinę, man skaudėjo visą likusį kūną. Atrodė, kad visas pasaulis staiga apsiniaukė, jame nebeliko nė kruopelytės šviesos, džiaugsmo, nė trupinėlio vilties.

- Man labai gaila, bet...Jiedu neišgyveno,- po šių sumautų žodžių susmukau ant grindų. Springau savo pačios ašaromis. Aplink mane susispietė keletas slaugių, jos bandė mane pakelti, raminti. Aš negalėjau nustoti.Dabar neturiu dėl ko gyventi. Mano skruostai tapo srauniais ašarų upeliais, man skaudėjo, man skaudėjo taip smarkiai. Aš norėjau mirti.

Pajutau dūrį kažkur savo šlaunyje ir pasijutau mieguistai.

***

Pabudau Londono centriniame parke. Su milžiniškomis pagiriomis, kaip bomžė - ant suoliuko.

Mano rūbai buvo peršlapę. O pati buvau persigandusi. Tas sapnas, o gal turėčiau vadinti jį prisiminimu, sužadino emocijas. Aš norėjau vemti. Man buvo šalta. Nežinau kur buvau, kiek laiko užtrukau. Nežinau kur dingo mano daiktai, o tuo labiau, kur man dabar eiti. Kišenėj susirdau telefoną. Velnias, kaip ir maniau - išsikroves. Prakeikimas. Jaučiausi, kaip šūdas. Ne vien dėl pagirių ir šalčio. Dėl tų visų jausmų susikaupusių manyje. Prisiminusi tą šaukimą, kai niekas mans negirdi. Tą skendimą, kai neturiu už o užsigriebti. Man ir vėl suskaudo krūtinę, tačiau nebeturėjau jjėgų verkti. Sunkiai atsistojau nuo suoliuko. Tiek su savim ir teturėjau. Telefoną. Man suskaudo šoną. Smarkiai. Sukąstais dantimis pakėliau megztuką, ant kurio pastebėjau nemažą kraujo dėmę. Po juo išvydau dvi žaizdas. Lyg peilių įbrėžimus, kurie vos vos dar kraujavo. Vadinasi, tai nutiko neseniai. Prie judviejų šalia, buvo kraujosrūvos, mėlynės ,lys sumušimai. Kai juos pamačiau, man dar labiau suskaudo. Dabar buvau persigandus.

Puikiai žinojau kur eisiu. Pas Hanna eiti aš dar nepasiruošus, ypač, ai šitaip atrodau ir jaučiuosi. Džeikas prakeikta priežastis dėl ko išėjau, todėl jis nėra tam sąraše. Polas... Polo nemačiau per amžius... Būtų gera jį pamatyt, pasikalbėt, tačiau tikrai ne dabar. Taigi lieka Harris ir Neitas. Neito dabar širdyje nekenčiau, ką jis privertė mane išgyventi prieš tuos dvejus metus. Tačiau dabar būtų gera prie kažko prisiglausti ir išgirsti tuos tris žodžius. Aš ir vėl tai padariau. Ta "neapykanta" žuvo vien pagalvojus, kaip sumautai smarkiai aš jį myliu.

Puikiai žinojau kelią iki Arono buto.

***

Kai prasivėrė buto durys, išvydau ne per geriausią vaizdelį.

Duris man atidarė Aronas už kurio stovėjo Neitas, Džeikas, Hanna ir Harris. Na štai jie vienoje vietoje. Puiku.

Aš tiesiog stovėjau tarpdury ir stebėjau jų žvilgsnius įbestus į mane. Neitas sunkiai atsiduso, tačiau tylėjo. Visi tylėjo.

- Ar šiandien ką nors švęsim?- ironiškai paklausiau. Elgiausi idiotiškai, gal netgi vaikiškai, tačiau... net nežinau kodėl tai darau.

- Švęsim ir netgi labai, -kandžiai atrėžė Hanna. Ko jie visi tokie suakmenėję, juk nebuvau namie tik naktį.

- Gal paaiškinsi kur tu buvai?- rimtu tonu tarė Džeikas. Ak, tai dabar jis vaidins didvyri. Neišdegs.

Minutę pagavojau. Galvoje lyg juoda skylė. Paskutinis dalykas kurį pamenu, tai, kad išėjau iš Džeikobo namų ir tiesiu taikymu nulėkiau į barą. Nusipirkau porą tauriu ir tiek. Viskas.

- Tau tai turėtų rūpėti mažiausiai, tu pats mane išvarei, -atsakiau jau rimtesniu tonu. Man atsibodo, kad jie visi vis ieško manęs, kad nepaleidžia iš akių, kad aiškina, kaip reikia gyventi ką daryti..

- Aš neišvariau tavęs, tu pati išėjai. O išleidau tik dėl to, kad galvojau, kad tu protinga. Maniau, kad eisi pas Neitą, - sušuko. Pasijutau lyg barama tėčio, kad per ilgai žiūrėjau televizorių.

Atsukau žvilgsnį į Neitą. Jis žiūrėjo į man stikliniu žvilgsniu. Negalėjau perskaityti ką jis galvoja, kaip anksčiau. Dabar norėjau kad jis tiesiog kažką pasakytų.

- Na tai kas, kad negrįžau namo vieną naktį. Aš neturėjau kur eiti. Kas dabar? Paskirsi man namų arešta?- atrėžiau. Man buvo skaudu stebėti jų minas ir veidus. Ypač žinant, kad jie visi susirinko tik dėl manęs.

- Kath.... - pašniždomis tarė Haroldas, -mes negirdėjom iš tavęs nieko tris dienas.

Dabar jau aš buvau išsigandusi. Tris dienas. Tris paras? Kaip tai iš viso įmanoma? kaip aš galiu to neprisiminti?

-Aš maniau, kad tu mirei, girdi, kad tu mirei...- su tokiu neapsakomo skausmo pilnu ir drebančiu balsu tarė Neitas. Manyje kažkas suspurdėjo. Mirtis. Man ir vėl suskaudo krūtinę, dėl kurios nei viena ašara nesugebjo susidaryti mano akyje. Jis priėjo prie manęs ir stipriai abiem rankom apglėbė per pečius, - Dieve, Kath...- tyliai suaimanamo ir suspaudė taip stipraia, kad aš sunkiai galėjau kvėpuoti.

- Atleisk, -taip pat drebančiu balsu tariau. Man buvo gaila jo. Gaila visų, bet iš Neito veido ir emocijų mačiau, kad jis tikrai rūpinosi.

- Mes skambinom policijai,dėl tavo dingimo, tačiau jie neieškojo be trijų dienų dingimo termino. - kažkur pašonėj burbtelėjo Harris.

Nenorėjau palikti šio glėbio niekada, regis Neitas nenorėjo niekada manęs iš jo paleisti.

- Tu mane ne juokais išgąsdinai. - padėjo ranką man ant šono. Skausmas pervėrė mano kūną ir aš sukandau dantis. Neitas pamatęs, kad man skauda atitraukė ranką ir suraukė antakius, - kas yra?

- Nieko, mane tik...supykino, - pamelavau, tai nebuvo 5tikinamas melas, ta2iau nenor4jau nieko sakyti apie žaizdas. Bent iki tol, kol sužinosiu, kad jos nepavjingos. Jie perdaug pisirūpino manimi.

NATE POV;

Buvau ramus. Pagaliau ramus, po trijų bemiegių naktų. Kath ramiai miegojo mano lovoj. Sedėjau ant kėdės ir žiūrėjau į ją. Per tas dienas vos neišprotėjau! Dabar suprantu, kad man nereiktų daug laiko išeiti iš proto, jei Kath iš tikro būtų mirusi. Dieve, kaip aš iš viso taip galiu manyti?! Ji čia, ji saugi. Nesuprantu kas dejosi jos galvoje, kodėl ji tądien prisigėrė. Kodėl ji iš viso nuėjo pas Harrį? Dabar nelaikas pavydėti, bet šito aš nesuprantu labiausiai. Kodėl tas kvailys leido jai? Prakeiktas šunsnukis.

Mano telefonas suvibravo. Paėmiau jį nuo stalelio. Pranešimas nuo užblokuoto numerio. Hm. Įdomu.

Greitai atidariau jį ir perskaičiau:

,,Matai, kaip mums lengva ją apsvaiginti. Atnešk 500 tūkstančių kito mėnesio pirmąjį šeštadienį į centrinį parką, nes kitą kartą tavo mieloji mergytė nebesugrįš. -MK"

Paklaikau. Jie apsvaigino Kath, tie psichopatai. MK. Puikiai žinojau ką tai reiškia. Markas ir Kyganas.

Prie pranešimo buvo prisegtas ir video. Nenorėjau jo atidaryti. Bet...

Du kaukėti vyrai atvedė Kathe į kažkokią patalpą, panašią į rūsį. Tamsu, niūru. Ji buvo girta. Visiškai. Kažkas krūtinėj suspurdėjo. Ji nesileido jų laikoma už rankų, šaukė, kad paleistų. Ji stovėjo ant kojų pati, tačiau prie jos priėjo Markas, veido nemačiau, tačiau puikiai galėjau atspėti iš nugaros. Jis grubisi sugriebė jos ranką ir suleido švirkšta į veną ties alkūne. Kath staiga krito ant žemės be sąmonės. Man užvirė kraujas. Kaip aš galėjau nesuprasti? Juk trys dienos negalėjo taip paprastai išsitrint iš jos atminties. Ne gana to, kad jie ją apsvaigino, vienas iš vyrų Užsimojęs spyrė jai į pilva. Nesusivaldžiau, nudėsiu juos.  Nudėsiu. Atsistojau ir sviedžiau telefoną į sieną.

-Kas atsitiko?- vis dar miegodama tarė Kath ir atsisėdo. Ach, visai pamiršau, kad ji čia. Prakeikimas.

-Atleisk, - tariau, visai nesusivaldžiau. Nežinau, kaip apie visa tai pasakyti Kathei. Tai reikštų, kad turėsiu papasakoti apie įvykius Romoj. Nenoriu to prisiminti, - tas prakeiktas telefonas sugedo. 

Jos žvilgsnis reiškė : ,,na jeigu jis sugedo, nebūtina daužyti į siena". Nieko kito geresnio nesugalvojau. 

Mergina atsistojo iš lovos. Kathe keistai atrodė. Po akimis nuovargio maišeliai. visa perbalus. Ant kaktos keletas prakaito lašelių, akys paraudusios. Jeigu jie būtų kažką jai padarę... Nežinau... Nežinau ką būčiau iškrėtęs, tikriausiai - nudėčiau juos, savom rankom. 

- Gerai jautiesi?- sustabdžiau ją, kai ji jau norėjo žengti pro duris. Ji atrodė prastai. Mergina sušnopavo.

- Taip, tiesiog. Man reikia išgerti vaistų,- perbraukė ranka per kaktą,- mane...pykina. 

Linktelėjau. gal taip bus ir geriau. Nusekiau iš paskos jai iki vonios, kurios spintelėj buvo sudėti visi medikamentai. Kath pravėrė dureles ir pasiėmė buteliuką su vaistais.

- Juk jie nuo skausmo, Kath, -tariau, pažiūrėjęs į etiketę. Ji neatsakė nieko tik išsitraukė tris tabletes,- nekvailiok, jos labai stiprios,- sulaikiau ją. Ji, išgėrus šitų tablečių trigubą dozę, geriausiu atvėju atsijungtu porai valandų. Ant jos marškinėlių vis ryškėjo kraujo dėmė. Prakeikimas, kas čia dabar?!

Staigiu judesiu pakėliau juos ir išvydau ne per geriausią vaizdą. Jos kairys šonas buvo lyg...supjaustytas. Gilūs įpjovimai kraujavo. Ne gana to, visas kairės pusės liemuo buvo vientisa kraujosruva. Mėlyna mėlyna. Atrodė baisiai. Labai prastai. Kath akyse sužibėjo ašaros. 

- Man skauda Neitai, man labai skauda, -pravirko. Jėzau, tie asilai. Aš buvau persigandęs. Kathe vos laikėsi ant kojų, ji buvo nesveikai išbalusi, tikriausiai prarado daug kraujo. Jos akys po truputi merkėsi.

Čiupau ją ant rankų, nelaukęs kada ji visai neteks sąmonės.

- Viskas bus gerai, daktarai tavim pasirūpins,- Paėmiau mašinos raktelius ir sušukau broliui. Dabar man tikrai jo reikia.