20 dalis

KATH POV:

- Jūsų žaizdos puikiai gyja. Retas atvejis, kad jos užsitrauktų per 30 dienų,- ranka nuleido mano maikutę gydytojas ir atsisėdo į savo krėslą. Atsidūsau. Kiekvieną dieną man darosi vis gėriau. Vis rečiau prisimenu apie tėvų nelaimę, vis rečiau būnu prislėgta. Tai į gerą. Kabėjausi su Harriu apie tą darbo pasiūlymą, kurį gavau anksčiau. Kadangi Lano nebebus ten, man lieka laisva vieta. Puiku. Nors tai ne svajonių darbas, tačiau mėnesį pratempsiu.
- Tai reiškia, kad man nebereikės pas jus daugiau ateiti?- smalsavau. Man jau atsibodo pastovus ligoninės kvapas, įsigėręs į drabužius.
- Ne, tai reiškia, kad turėsi ateiti po dviejų savaičių, - nusijuokė gydytojas ir žvilgsniu mostelėjo į duris. Pasiėmiau savo striukę ir padėkojusi už viską išėjau.

____________________________________________________________________

- Išeini?- tariau pravėrusi buto duris ir pamačiusi Neitą apsirengusį striuke ir laikantį rankoje mašinos raktelius.
- Taip, einu susitikti su Harriu, turim sutvarkyti vieną bylą,- tarė vaikinas ir rankoje pavartė raktelius. Šįryt jis buvo labai nervingas. Nevalgė, netgi atsisakė kavos. O tie nevalingi rankų judesiai tik įrodo jo nerimą dėl neaiškių priežasčių.
- Kokią?- smalsavau. Stebėjau Neito veido išraiškas, jis nesitikėjo šio klausimo. Ir šiek tiek pasiraukė.
- Harris turi skolų. Tai nieko rimto, -numojo ranka. Jeigu tai būtų "nieko rimto", jis šitaip nesikrimstų.
- Ak, šit kaip, - nusišypsojau. Anksčiau ar vėliau visvien išsiaiškinsiu kas čia vyksta. Atsižvelgiant į faktą, kad Neitas nelabai mėgstą Haroldą, jie praleidžia daug laiko su juo. Pastarąsias savaites, netgi daugiau negu su manimi,- ar tarp jūsų kažkas vyksta?
Nusijuokiau. Neitas eidamas link durų greitai pakštelėjo man į lūpas.
- Greit grįšiu, vakarienei pas mus ateis mano mama, -tarė ir išėjo.

NATE POV:

Laikiau pinigus rankoje. Manyje buvo lyg pragaras. Kažkas vis virė , knibždėjo manyje. Ranka, atrodė, net pati trūkčioja.
- Pasiruošęs?- vairuodamas tarė Harris.
- Taip, -išlemenau. Galėjau nuvežti pinigus į parką pats, tačiau jis primygtinai reikalavo važiuoti kartu.
Už kelių minučių jau buvome vietoje. Mano širdis plakė, kaip pašėlusi. Lėtai išlipau iš automobilio. Liepiau Harriui pasilikti. Nenoriu daugiau nemalonumų. Pradėjau lėtai žingsniuoti prie sutartos vietos. Nežinau, neįsivaizduoju ką darysiu, jei jie toliau šantažuos mane, skriausdami mano mylimus žmones. Kath buvo pirmas žingsnis. Daugiau jų nebus.
Priešais save išvydau suoliuką Paprastą parko suoiuką, nudažytą sodria rusva spalva. Sniegas po truputi atitirpinėjo, todėl aplinkui telkšojo balos. Pinigus turėjau palikti už suoliuko, prie klevo. Apsidairiau aplinkui. Tuščia. Tokiu laiku čia žmonių beveik nebūna... Tokiu pat lėtu žingsniu ėjau suoliuko link ir priėjęs jį lėtai padėjau pinigus į vietą. Dar kartą apsižvalgiau. Staiga pajutau stipru spyrį į nugarą. Nuo smūgio parkritau ant žemės. Sukandau dantis iš skausmo. Pataikė tiesiai į nervą. Kažkokia ranka apvertė mane taip kad galėjau matyti jų veidus. Marko ir Kygano.
- Čia už išdavystę, - Markas smogė man tiesiai į žandikaulį. Bandžiau pasipriešint, tačiau neturėjau jėgų. Po Marko smūgio sekė virtinė kitų smūgių iš jų abiejų. Jie daužė mane, lyg gimtadienio pinjatą. Nebeturėjau jėgų nei šauktis pagalbai, nei pasipriešinti. Tiesiog gulėjau, kol jiedu mane talžė. Kai galiausiai atrodžiau (ir jaučiausi), kaip kriaušė jie susižvalgė ir pasiėmę pinigus pabėgo. Asilai. Šunsnukiai. Prakeikti....
Sunkiai, pasiramsčiuodamas į suoliuką, atsistojau. Vos galėjau pastovėti ant savų kojų. Jie mane gerai sutalžė. Iš dalies, gal ir negerai padariau, juos palikęs, tačiau ta veikla kenkė mano mokslams. Mano ateičiai. O visa tai nesuteikia jiems galimybės svaiginti mano merginą, ją sužeisti, šantažuoti mane, kad gautų pinigų ir galiausiai sutrankyti mane. Jei aš nebūčiau tada su jais susidėjęs, jiedu seniai sėdėtų cypėj.
Atsisėdau ant suoliuko. Skaudėjo viską, ypač sunku buvo kvėpuoti. Dar kartą bandžiau atsistoti. Lėtai įvykdžiau tai ir pamažu slinkau automobilio link.


KATH POV:

- Jis tuoj turėtų sugrįžt, -šyptelėjau Keitlinai. Neitas kažkur užstrigo. Skambinau jam gal penkiolika kartų. Neatsiliepia. Parašiau šimtus žinučių, vis dar jokių žinių. Taip pat bandžiau susisiekti ir su Harriu. Truputi jaudinaus, tačiau vis bandžiau guostis, kad jie užsidirbo, o po to užstrigo kamštyje..
- Manau, tai dėl manęs, - atsiduso Neito mama. Išpūčiau akis.
- Ne, tiesiog jis turi daug darbo, -bandžiau ją raminti. Keitlina dar kart sunkiai sualsavo.
- Tikrai? Penktadienio vakarą?- gerai, tai skambėjo įtartinai netgi man.
Ji pasižiūrėjo į senovinį auksinį laikrodį sau ant riešo.
- Manau man jau metas, -ji atsistojo nuo stalo ir pradėjo eiti durų į koridorių link.
- Nenene, pasilikit dar, -norėjau ją sustabdyti. Pasijaučiau nemaloniai,kad ji palieka namus.
- Ne, tikrai... Smagu buvo pasišnekučiuoti su tavimi. Džiaugiuosi, kad jūs su Neitu drauge. Tu puiki mergina...- Keitlina perbraukė delnu man per ranką ir nusišypsojo. Tai buvo nuoširdi šypsena. Dabar man ji truputį priminė mamą. Ji visada taip nusišypsodavo, kai pasakodavo kažką... gero. Jaučiau, kaip gerklėje užstringa gumulas, ne per geriausias metas...
- Tuomet palydėsiu jus, - nusišypsojau ir sekiau ją iš paskos į koridorių, kur padėjau apsirengti ir išlydėjau.
Grįžau į virtuvę, kur stovėjo stalas ir pradėjau viską nurinkinėti. Lėkštes, įrankius, stiklines. Viskas veltui. Baigus viską ir sudėjus į vietas, giliai atsidusau. Pasigirdo durų girgžėjimas ir aš išėjau į koridorių, sunėrusi rankas ant krūtinės ir pasirengusi rėžti kalbą, apie jo mamą, tačiau išvydau ne tai ko tikėjausi. Harris viena ranka prilaikė Neitą, o šis buvo kruvinas. Vos pastovėjo ant kojų. Vaikinas sunkiai pakėlė akis į mane, bandė kažką pasakyti, tačiau garsas taip ir neišėjo iš jo burnos. Dieve... Susiėmiau už burnos. Negalėjau pratart nė žodžio. Kas atsitiko?
Harris Nuvedė Neitą į svetainę ir pasodino ant sofos.  Greitai nubėgau pasiimti žaizdų valymo skysčio ir merliaus.
- Kas atsitiko?- drebančiu balsu tariau Harriui ir atsitūpiau šalia Neito. Sušlapinau merliu ir pradėjau valyti žaizdas ant jo veido...
- Mes nuvažiavome į centrinį parką ir jį kažkas sumušė.
- Ir tu nematei kas?- jeigu jie buvo kartu, kodėl jis nė kiek nepaliestas. Ko jie norėjo iš Neito.
- Aš kalbėjau telefonu, o Neitas atsiskyrė nuo manęs. Paėjęs toliau, jau radau jį tokį.
Man suspurdėjo širdis. Velnias, vargšiukas. Jis atrodė siaubingai. Visas veidas sumuštas, ką jau kalbėti apie likusį kūną.
Linktelėjau Haroldui ir toliau valiau žaizdas. Nesupratau ko jiems reikėjo tam parke, jie juk tvarkė bylą. Žinojau , kad kažkas čia ne taip. Neklausiau jų apie tai. Bus laiko kitą kart išsiaiškinti, o dabar svarbiausia Neitas. Jis aiktelėjo iš skausmo, kai paliečiau žaizdą.
Harris vis žvilgčiojo į laikrodį. Tai pradėjo velniškai mane erzinti.
- Aš juo pasirūpinsiu, jeigu tu kur nors skubi ar turi būti - viskas gerai, eik, -stengiausi kuo meiliau nusišypsoti. Tačiau akys vis dar buvo pilnos ašarų.
-Iš tikrųjų tai turiu kai kur būti... - atsistojo vaikinas, - paskambink man vėliau, noriu žinot kaip jis.
Linktelėjau ir jis išėjo.
Neitas pakėlė ranką ir uždėjo delną man ant skruosto. Švelniai nusišypsojau savo ašarotomis akimis.
- Kodėl tu amžiais įsiveli į kokias nors muštynes, - paglosčiau tą prigludusį delną.
- Taip jau atsitiko, -bandė nusijuokt vaikinas, tačiau tai virto į smarkų kosulį. Jis palinko į priekį ir kosėjo. Smarkiai. Labai smarkiai. Atsisėdau šaliai ir truputi prilaikiau jį. Nežinojau kaip jam padėti.
- Neklausinėsiu kas tau nutiko, nes juk vistiek negausiu atsakymo, ar ne?- pakalbinau jį. Tai tiesa. Harris melavo, aš žinau. Tikrai žinau.
Neitas neigiamai pakratė galvą į šonus. Atsidusau.
- Tau reikia eit pailsėt, -perbraukiau nykščiu jam per nesutrenktą skruostą,- o aš lauksiu, kada tu būsi pats pasiruošęs man papasakoti, kas nutiko.
Pabučiavau jo skruostą. Kvailutis mano. Ir už ką aš jį taip myliu. Tikriausiai už tas akis, kuriose nepavargstu skęsti. Ir rūpestį, ir nuoširdumą. Ir mudviejų vaikystę. Velniop tuos 2 metus, velniop tą Romą! Dievinų jį. Nežinau, ką be Neito daryčiau. Neįsivaizduoju, kad galėčiau mylėti ką nors kitą. Žinau, kad ir jis mane myli, daugiau prašyti negalėčiau.
Jis atsuko savo veidą į mane ir žiūrėjo, tiesiog žiūrėjo.
- Nepabučiuosi? - staiga paklausė. vaikinas pasilenkė, kad jį pasiekčiau ir aš švelniai pabučiavau jo viršutinę lūpą. Neitas įsisiurbė man į lūpas daug smarkiau, negu tikėjausi.
- Mano, -sušnabždėjo tiesiai į lūpas. Šiurpuliukai perėjo mano kūnu nuo to skambesio.
- Tavo, - atsakiau ir Neitas vėl pasiglemžė mano lūpas. Ach...
- Būtent tai, ko man ir reikėjo.