KATH pov:- Aš taip pat norėjau pasikalbėti, - sriobtelėjau gurkšnį arbatos. Nuėjom pas Harrį į namus. Jis teigė, kad tai tikrai rimtas reikalas. Puiku, kadangi dabar turėsiu progą pasikalbėti ir aš... Laiptinėje jis atrodė sumišęs, visas, kaip... ne savam kailyje. Nesiginsiu, kad nesusirūpinau. Taip, aš susirūpinau -netgi labai .
Žiūrėjau į jį. Haroldas buvo nulenkęs galvą ir sunėręs rankas prie kelių. Girdėjau iš jo tik tylų šnopavimą. Jis vis dar buvo permirkęs. Nesupratau nuo ko, juk Londone šiandien nelijo... Apskritai dabar nelyja, juk žiema! Atsistojau nuo sofos ir nuėjusi į vonios kambarį atidariau spintelę. Paėmiau platų rankšluostį ir grįžau į svėtainę. Harris vis dar sėdėjo šnopuodamas . Jam atsitiko kažkas tikrai labai blogo. LABAI blogo.
Priėjau prie jo ir padėjau nusivilkti drėgną odinę striukę. Vaikinas po truputi pradėjo nusiiminėti marškinius ir,kai galiausiai baigė, uždėjau rankšluostį jam ant pečių, o pati atsisėdau priešais jį.
- Na, aš juk čia, kad išklausyčiau, - šyptelėjau, tačiau tai buvo visai netinkamas laikas.
Harris linktelėjo. Dieve... Nekenčiu matyti jo tokio prislėgto.
-Taip, -pagaliau atsuko savo žvilgsnį į manąsias akis. Nesupratau kas jose. Ar tai pyktis? Ar liūdesys? Kas galėjo jį šitaip įskaudinti?
- Šiandien buvau susitikti su savo šeima... Tiesa, šiandien Kameron gimtadienis,- mano galvoje šmėžtelėjo Harrio pasakojimai apie jo šeimą. Kaip suprantu, susitikti po tokio ilgo tarpo buvo sunku, gal netgi skaudu,- Po visų tų įvykių su mano buvusia sužadėtine Olivija nenorėjau ten pasirodyti vienas...
Jis minutėlę nutilo, lyg gumulas būtų įstrigęs jo gerklėj.
- Todėl, paprašiau, kad....-jis ir vėl sustojo, - Lana vyktu kartu su manimi.
Nesuprantu kodėl ,tačiau dabar ano gerklėje susiformavo didžiulis gumulas ir aš atsargiai tariau:
- Kaip tavo...mergina?- pasakius šiuos žodžius šyptelėjau lūpų kampučiais. Iš tiesų nežinojau kaip reaguoti. Nežinojau, kaip jis tikisi, kad aš reaguočiau...
- Taip...- atsiduso.
-Hmm..-nutęsiau. Nežinojau ką pasakyti. Tai buvo idiotiška mintis ir net per daug beprotiška Haroldui Lautneriui, - Tai puiki mintis.
Harris prunkštelėjo.
- Taip, tai buvo gera mintis iki tol, kol neužtikau jos su mano broliu, praktiškai besidulkinančius mano dukterėčios kambary.
Gerai, dabar aš buvau šoke. Žinojau, kad Lana lengvabūdė tokia, kokių dabar reta, tačiau pasiielgti šitaiip...
-a.a.a...aš užjaučiu,- išlemenau, tai skambėjo daug kvailiau mano lūpose nei galvoje.
- Nereikia, - tvirtai sučiaupė lūpas, - blogiausia tai, kad visi ten buvę asmenys matė, o jeigu ne, tai bent girdėjo apie šitą aferą... Dieve ir kaip aš galėjau taip apsikvailinti!
Norėjau kažkaip ji nuraminti, tačiau man trūko žodžių.
- Jie taip pat matė, - Harris atsistojo ir sugniaužė kumščius, - tikiuosi kad matė, kaip vožiau tam šunsnukiui į jo prakeiktą snukį.
Gyslos jo kakle smarkiai išryškėjo, rankos nuo jėgos paraudo, sausgyslės buvo aiškios matyti...
-Harri, - atsistojau ir priėjau prie jos. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas kažkur į langą. Švelniai pridėjau delną jam prie skruosto ir atsukau jį į mane. Norėjau kaip nors jį nuraminti Juk vis delto jis mano draugas. jis dukart išgelbėjo man gyvybę.
Nuo jos prisilietimo man pašiurpo oda.
-Tu turi nusiraminti ir....-nutęsė, - viską blaiviai apmąstyti.
Po truputi mano kumščiai atsileido ir pajutau įtampą nuslūksant. Negalėjau nustoti spoksoti į jos akis. Atrodo paskendau jose. Tas prakeiktas jausmas... Norėčiau pasiimt Kath ir nebeatiduoti niekam. Ji tokia švelni, Kath tikra moteris, kokios nusipelno kiekvienas vyras, o ne Lana, ta prakeikta šliundra. Nebenoriu jos matyti, tuo labiau nebenoriu matyti Dilano. Norėčiau Kath Turėti čia prie savęs, kad ji būtų vykus kartu su manim ir ne apsimestinai, norėčiau, kad tai būtų realybė, taip pat,kad pagaliau grįžęs po darbo manęs kažkas lauktų, kad galėčiau apkabint, pabučiuot...
Bet ne...Ji kito. Ji myli Neitą, aš mačiau, tai tik dar geriau įrodo, kodėl ji pas jį grįžo. Sumautas jausmas.
Negaliu jai visko pasakyti, tačiau negaliu be jos ir išbūti. Nežinau ką būčiau iškrėtęs, jei Kath manęs neišklausytų, nenuramintų, kad kaip dabar. Nors kita vertus, gal net nebūčiau jai apie šį įvykį užsiminęs, kadangi ir taip atrodau, kaip paskutinis kvailys, bet labai norėjau ją pamatyti.
Kath nusuko žvilgnį nuo mano akių. Turbūt pasijautė keistai, kad aš šitaip spoksojau.
- Taip, - ramiu balsu tariau,- man dabar tikrai reiktų kažko išgerti.
Atsistojau ir išsitraukęs iš baro butelį brendžio, kurį iš tiesų laikiau ypatingam atvejui, įsipyliau į taurę. Man buvo sunku, tačiau ne vien dėl to įvykio su Lana. Didesnė mano dalis kentėjo jau ne vieną savaitę dėl Kathes. Ir tik dabar supratau kaip stipriai. Skaudžiausia tai, kad negaliu nieko sakyti apie savo jausmus.
Kath priėjo ir atėmė stiklinę, kai jau buvo begėrąs jos turinį.
Mergina užsivertė ją ir pati išgėrė. Išsprogdinau akis. Paprastai ji šitaip nesielgia. Na, išskyrus tą atvėjį per labdaros renginį ir Hannos gimtadieni. Tai irgi buvo keista.
- Ar tu išprotėjai?! - padėjo stiklinę ant baro mergina ir kosėdama ištarė. Ak taip, jis labai stiprus.
Tai sukėlė šypseną mano veide.
- Įpilk ir man, -tarė. Pakėliau žvilgsnį į ją. Mane užplūdo nemenka juoko banga. Ji tikrai keistas žmogus. Kvatojausi, kaip tik išgalėjau.
-Kas?- išpūtė akis ir pastvėrė stiklinę, kurią jau buvau pripildęs jai,-man taip pat sunkus metas.
Nustebau, maniau, kad kai grįžo Neitas jai viskas susitvarkė.
- Tai, kas iš tiesų atsitiko tąnakt per Hannos gimtadienį?- Paklausiau, nors nenorėjau būt per daug smalsus.
- Nieko, - sušvokštė.
- Nieko skamba gerai man, - pakėliau taurę ir Kath sudaužė ją su savo.
KATH POV:
Pasibeldžiau į Džeiko duris. Žvilgtelėjau į laikrodį ant savo riešo - 2 nakties. Velnias, ilgai užtrukau pas Harri. Mano pasaulis sukosi. Pripažįstu, gal ir per daug išgėriau.
Durų neatidarė niekas. Gal jis ne namie?
Pasibeldžiau dar kartą.
Po akimirkos mane pasitiko užsimiegojęs brolis.
- Labas, -įsiveržau į jo butą su visais savo lagaminais.
-Ką tu veiki čia vidury nakties? - trynėsi akis Džeikobas.
- Hanna mane išspyrė, todėl man reikia kažkur pernakvot.
Kalbėjau šiurkščiai, tai mano kaltė, bet negalėjau nuslėpti paniekos ir ironijos savo balse.
-Ką? Ji man to neminėjo. - užrakino duris ir atsisuko į mane,- palauk...
Džeikas grubiai suėmė man užsmakro ir pakėlė į save.
- Tu girta, tu ir vėl girta, - skėstelėjo rakomis. o išsireišimas atroė, kaip... Nuvylimas. Jis nusivylė manimi. Na taip... Juk anksčiau aš blaivydavau jį, buvau "gera mergaitė". Ateidavau pas jį ir matydavau atsijungusį ant grindų. ažiuodavau pasiimti iš visokių pramirdusių barų, smuklių. o dabar tokią mane tenka matyti jam.
- Na ir kas?- suprunkščiau viską prisiminus, - nematai nieko pažįstamo?
Džeikas tylėjo, tačiau jo žvilgsnis pasidarė aštrus ir tarsi raižė mane.
- Aš beprotiškai alkana, - praėjau pro Džeiką į virtuvę ir pravėriau šaldytuvo dureles, - turi kažko valgomo?
Džeikas ėjo man įkandin ir , sustojęs tarpdury, sunėrė rankas prie krūtinės.
- tu nesiklausai manęs, - pusbalsiu tarė.
- O tu ar kada manęs klausais?- atsisukau į jį ir sužiūrau stiklinėmis akimis. Mane truputi sumėtė, o pasaulis dar labiau įsisiūbavo, galvojau asivemsiu. Visas mano apetitas pradingo akimirksniu.
- Pasižiūrėk į save, - su pasibjaurėjimu sušuko ir parodė rankomis į mane visą,- tu tapai prakeikta alkoholike!
Mane supykino ir susiėmiau už burnos, maniau, kad tuoj apvemsiu Džeikui kojas, tačiau truputi aprimusi pradėjau kikenti. Nesuprantu kodėl, tačiau man pasidarė taip linksma, taip gera. O jo žodžiai skambėjo kvailai. Taip! Aš prakeikta alkoholike! Gal tai genai? Gal Džeikui būtų pats laikas sužinoti apie mūsų kraujo ryšius?
Mane vėl supykino ir aš norėjau praeiti pro Džeikobą į tualetą tačiau jis grubiai stvėrė man už rankos ir piktu tonu šurkščiai tarė:
- Jiegu tu grįžti tokia kiekvieną dieną, Hannos vietoj aš būčiau seniai tave išspyręs.
Auč. šią akimirką mano orumas nukrito iki visiško nulio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą