-Mama!- apkabinau ją viena ranka, kadangi kitoje laukiau nešulį. Šiandien Kameron gimtadienis ir antra Kalėdų diena, su savo šeima susimatysiu pirmąkart per penkerius metus. Visa šventė vyks pas ją namuose. Truputi jaudinuos. Mano delnai pastoviai kaista. Ne, tai ne dėl to, kad turėsiu būti su giminėmis, tai todėl, kad su savimi čia, į Bostoną, turėjau atsivežti Laną. Ji, be ilgų apmąstymų, sutiko atlikti mano merginos vaidmenį šitame mažame spektaklėlyje. Žinoma, gal galėjau paprašyti kieno nors kito pagalbos... Galbūt Keitės... Kathes? Ne, juk dabar ji su Neitu, vis dar negaliu tuo patikėt.... Kai pamačiau, kad jis užvakar pas Hanna bučiuoja ją, maniau širdis tuojau pat iššoks iš krūtinės. Suprantu kokia ypatinga jam yra ši mergina, kadangi Kath, per tuos poros mėnesių savaitgalius, praleistus drauge, privertė mane jaustis taip, kaip niekas šitoj dievo pamirštoj žemėj nėra privertęs. Neitas nėra blogas vyrukas, sakyčiau, kad jiedu puikiai tinka vienas kitam, Esu tikras, kad jis rūpinsis ja ir nebedarys tos pačios klaidos kaip ir prieš tuos keletą metų, jeigu jau sugalvojo ją susigrąžinti. Bet tas vaizdas...Jis privertė mano širdį nusiristi. Taip, aš bailys, kad per tiek laiko nesugebėjau jai pasakyt kaip jaučiuos. Galbūt ir Kath taip jautės? Galbūt jai pabodo laukti? Na, dabar nelaikas galvoti. Aš šiandien čia su Lana ir velniškai tikiuosi, ka jis padarys šį "reikalą" tinkamai ir man neteks gailėtis (kaip dažniausiai atsitinka).Visas prieškambaris staiga prisipildė žmonėmis. Viena ranka laikydamas Laną, su milžiniška dirbtine šypsena veide sveikinausi su pusbroliais, tetomis, artimais šeimos draugais ir galiausiai atėjo laikas, kai pagaliau pamačiau juodu. Kameron ir Dilaną. Mes ir vėl tryse. Visi prieškambaryje pradėjo skirstytis, judėti svetainės link. Lana labai maloniai pasisiūlė mano mamai į pagalbą. Gal aš ir klydau dėl jos. Mano vyresnė sesuo ir jaunesnis brolis. Puiku, visuomet įsivaizduodavau šią akimirką, kai mes susitiksime po ši tiek laiko. Iš tiesų, nesuprantu kas trukdė mums bendrauti, tas ryšys tiesiog ėmė ir nutrūko. Dilanas gyvena Liverpool'e, kur valdo tėvo viešbučius prie jūros. Mes kartais persiedavom pora žodžių telefonu, bet tai nepanašu į broliškus santykius. Na, o sesuo, Kameron. Ji įsikūrusi čia, Bostone. Turi dvi dukras, vyra, gyvena šeimyninį gyvenimą. Sarai, vyriausiai dukrai, jau dvylika metų, o Annai neseniai sukako aštuoneri. Nemačiau jų. Ilgai. Mylėjau tas dvi neklaužadas, tačiau po tėvo mirties, kai visas jo turtas atiteko man ir Dilanui, Kameron buvo įsiutusi, keikė tėvą, visiškai nutraukė santykius su mumis ir mama. Štai tokia ta mūsų šeimos drama. Tikiuosi dar turiu tą privilegiją vadinti tai "šeima"?
- Dilanai, Haroldai, - labai oficialiai pasisveikino su mumis Kameron. Gerai, tai buvo keista. Tikėjausi šiltesnio priėmimo.
- Labas ir tau! - pašaipiai kaip visada atkirto Dilanas ir nustatė tą ironišką miną.
- Pagaliau visi susitikom- atsidūsau. Šis pasisveikinimas tarsi vestuvių ceremonija tarp visai nepažįstamų žmonių.
- Negalima to vadinti "maloniu" susitikimu ar ne, Kameron? - dar kart dėptelėjo Dilanas. Na bent jau jis neslepia savo emocijų. Dilanas ir liko Dilanu.
- Būtų buvę daug maloniau, jei ne tavo sumautas liežuvis - šyptelėjo sesuo. Na čia, aš tikrai nesiruošiu veltis.
-Na, jis kai kam suteikia daug laimės - nusijuokė. Gerai, laikyčiau tai kozeriu, - o be to, Juk tu mus čia pakvietei netikėtam susimatymui, todėl būk gera, sesute.
- Gerai gerai, gal praleiskim visus šiuos meilinimusis ir eikim prie reikalo, - pagaliau pravėriau burną.
- Taip, būtent. Tik noriu paprašyt, nepaisant visko, kad šiandien, svečiai, giminaičiai pagalvotų, kad mes viena, darni šeima, daugiau nieko, todėl savo kvailas replikas,- dirstelėjo į Dilaną- ir visa kita pasilikitė vėlesniam laikui.
Mudu su broliu linktelėjome ir palydėjome ją žvilgsniais. Kameron pasikeitusi, visa dirbtina, galvoja ką šneka, pasitempusi. Ta linksma, vėjavaikė visai dingusi. Man buvo keista ją tokią matyti. Na, žiūrėsim kuo ji taps, kai suvažiuos visi svečiai.
Kath POV:
-Prašau, prašau pasakyk, kad turi ledų,- maldaudama įsiveržiau pro Arono buto duris ir numykiau Neitui.
-Kas atsitiko? - nusijuokė vaikinas, tačiau jo mina pasikeitė, kai jis pamatė už manęs stovinčius lagaminus.- Judvi išspyrė nuomininkas?
- Ne,- kaip dramblys įkritau į fotelį - mane išspyrė Hanna.
Taip... Kartais ir tokias drauges kaip mes ištinka krizės.
-Kaip tai? Ko
dėl? - suprunkštė Neitas ir atsistojo priešais mane.
- Kažkokiu būdu ji išsiaiškino, kad man tikrai nebuvo bloga per jos gimtadieni ir, kad aš truputėli pasilinksminau su Širle,-atsidūsau,- Tai baisiai ją supykdė.
- palauuk, - minutėlę pamąstė - ar aš liudiju šios "didžios" draugystės žlugimą?
Neitui tai atrodė labaaai juokinga.
- Gal tau ir juokinga,tačiau dabar aš oficialiai esu benamė.
- Matai ta sofą? - pirštu parodė į svetainėje stovintį vienvietį odinį saloną,- mes ten puikiai kartu susitalpintume, mažute.
- Na, ji neatrodo labai patraukli, -nužvelgiau ją visą nuo pradžios iki pabaigos, nusijuokiau ir stebėjau, kaip Neitas grėsmingai artėja prie manęs. Jis pagriebė man už rankų ir timptelėjo taip, kad aš staigiu judesiu atsistojau.
- Manau metas ją išbandyti, - ta šypsena buvo pasiglemžusi visą jo veidą. Vaikinas stipriai įsisiurbė man į lūpas ir laikydamas už liemens vis švelniai stūmė mane tos sofos link, kol galiausiai mūsų kojoms susipainiojus kritom ant jos ir aš visu svoriu likau užgulta Neito. Po truputi pradėjau atseginėti jo marškinius.- Am, aš taip pat ir bedarbė, - šyptelėjau, bet prasegusi paskutinę marškinių sagą, buvau užčiaupta bučinio
- Nuo kada?- pagaliau išgirdau šioki tokį atsaką į savo teiginį.
- Nuo šiandien,-pištais pajutau Neito presą, jis tikrai sutvirtėjo per tą laiką Romoje.
- Negi neįtikai starbucks'o viršininkui? - po šio sakinio likau be marškinėlių
- Tai labai nesąžininga mano atžvilgiu,- Vaikinas lūpomis lietė mano kaklą, vis palikdamas ant jo šlapias vieteles,- kitą savaitę jis žadėjo mane paaukštinti iki kavos virėjos.
- Mhm, - bučiuodamas kaklą jis vis lipo žemyn.
- Bet vis delto, man ten nepatiko. Dirbdama priaugau keletą kilogramų.- man buvo taipi gera, pasiilgau tokių glamonių ir aistringų bučinių ir visko ir Neito ir achh.... Nemoku apsakyti kaip jaučiuos.
- Tu tobula, - nusileidęs ties krūtine, Neitas dar kart stipriai pabučiavo lūpas.
Šlapias, ilgas, nesibaigiantis bučinys....
- Mažiausiai ko mums reikia - tai, kad ateitų Aron...
- Kathe, - pertraukė mane vaikinas ir įsmeigė žvilgsnį į mano akis,- nustok šnekėti.
Harry POV:
Puiku. visas namas pilnas svečių, nesumeluosiu sakydamas, kad jų čia per 50. Iš dalies, džiaugiuosi, kad čia atvažiavau. Susitikau su savo pusbroliais, pusseserėm. Po 12 metų pagaliau vėl išvydau savo tetą Džiulę. Tai malonus vizitas. Nors ir su "kauke" mano sesuo bendrauja puikiai. Jei labai norėčiau netgi patikėčiau, kad tai ji. Lana puikiai pasirodė mano mamai. Kabant apie ją... Nors mama nieko nesako, tačiau vis dar galiu matyti, kad tėvo mirtis ją graužia. Nors ne, tai ne tėvo mirtis, o ta mintis, kad aš dėl jo baigties kaltas.
Staiga pajutau kaip kažkas tampo man už švarko galų.
- Dėde Harry,- švelniu balseliu prabilo Anna. Pakėliau tą mažylę ant rankų.
- Na? - nusišypsojau. Tos mažos gražuolės visada mane pralinksmina.
- Eime į mano kambarį, aš tau turiu dovaną.
Nuo jos ir Saros, tarsi dvelkė kažkokia nematoma šviesa. Niekur nskubėdamas ėjau su Anna į jos kambarį. Tiksliau, nešiau ją. Pravėriau kambario duris ir išvydau visai ne tai, ką norėjau.
Dilanas buvo prispaudęs Laną prie sienos, o rankas uždėjęs tiesiai jai ant užpakalio. O ši, geroji fėja, įsisiurbusi jam į lūpas. Greitai iš ten išvedžiau vaiką ir tuoj pat sugrįžau. Buvau toks piktas, toks.... Maniau sprogsiu. Tas šunnukis ir ta...
- Harry... -Puolė prie manęs Lana. Velnias, paskutinis dalykas krio dabar norėjau, tai būti liečiamas jos.
Pasitraukiau nuo jos ir griebiau Dilaną už atlapų. Kumštis pats savaime susigniaužė ir pakilo jo... snukio link.
- Tu...-virpančiu nuo įniršio balsu tariau. Norėjau taip išmalti jam marmūzę, kad po to telikt dantis nuo grindų susirankioti....
- Harry, - verkdama drebančiu balsu tarė Lana ir uždėjo ranką iš nugaros ant peties,- prašau, nereikia.
Nukračiau jos prakeiktą ranką, nežinia kur ji buvo..
- Pasitrauk, Lana, su tavim bus atskira kalba, - dėptelėjau, - o tu, šiukšle, - su pasibjaurėjimu tariau- džiaukis, kad esi mano brolis, nes kitaip nebepasikeltum nuo žemės.
Apsisukau ir ėjau durų link, sugriebiau Laną už riešo.
- Ką, kiaušai per skysti, a?- staiga vėptelėjo Dilanas,- Tai ir yra gyvenimas,broli, jis knisa. O gal tu jau pripratai prie kamerų, ką? Gal tau jau mes visi per prasti, netgi snukiams daužyti?!
Nieko nelaukęs užsimojau tuo pačiu kumščiu ir vožiau jam iš visų visų jėgų. Su tuo smūgiu lyg kažkas nuo širdies nukrito.
- Nedrįsk, nedrįsk,- tariau jam ir prasiveržiau pro tuos žmones, kurie subėgo pasižiūrėt kas vyksta.
Žinojau, kad visa tai nepraeis be kokios nors "dramos".Atsisveikinau su mama, Kameron, jos dukrelėmis...
Lana vijosi mane iki pat automobilio, kartodama mano vardą, maldaudama, kad išklausyčiau.
Man pabodo jos erzinantis balsas, staiga ji pasidarė man tokia šlykšti, tokia bjauri, kad net jos matyti nenorėjau.
Nežinau kas man užėjo, kas pasidarė, bet nesusivaldžiau ir atsisukęs sudaviau jai. Tai nebuvo smūgis toks, kaip Dilanui, žinoma, tai buvo panašu į antausį. Dieve... Aš jai sudaviau... Sudaviau merginai. Ji staiga sstjo ir susiėmė už to žando, aš tikrai gailiuosi, kad taip padariau. Jos akyse sužibo ašaros. Bet ji to nusipelnė. Ta kekš... Kalė to nusipelnė. Nė nepajutauo kaip ir pats sustingau vietoje.
- Rytoj darbe gali nsirodyti. Tu atleista.- tariau ir įsėdau ėautomobilį.
- Tu mane čia paliksi?- girdėjau jos spiegiančius žodžius kai vedžiau variklį, - Harry!
Pagaliau išgirdau variklio burzgimą ir nieko nelaukęs išvažiavau iš šito prakeikto pragaro.
Kath POV:
Gulėjau šalia Neito, padejusi galva jam ant krutines, ant kurios taip pat su ranka vis paišiau nematomus apskritimus.
-Apie ką mąstai?- giliai įkvėpė vaikinas ir tyliai paklausė.
- Vis galvoju, kad tikrai negerai pasielgiau su Hanna. Turėčiau kažkaip atsiprašyti jos. - atsidūsau ir pajutau Neito pirštus savo plaukuose. Nenooriu kad mudviejų su Hanna santykiai taip imtų ir nutrūktų. Juk mes kartu nuo pat gimimo. Negalėjau nustoti gavoti, kaip jai tai pasakyti, kaip su ja pasikalbėti. Atrodo juk turėtų būti paprasta, kai žmogų pažįsti visą gyvenimą, bet...
-Taip... - liktelėjo,- taip pat kitą kart, jei sugalvosi kažką tokio, tau nebūtina meluot man. Juk žinai, kad aš niekada tavęs nesmerkčiau.
- Žinau, - dar labiau įsipatoginau jo glėby.- bet jei būčiau pasakiusi, tu eitum ieškoti manęs, ar ne?
\pažįstu jį kaip nuluptą. Neitas pritariamai linktelėjo ir priglaudė lūpas prie mano viršugalvio. Turiu pagaliau susitvarkyti savo gyvenimą, nes dabar "tai" visai nepanašu į jį. Kol kas galėsiu pagyventi pas Džeiką, o ką darysiu vėliau- dar nesugalvojau, tačiau galėčiau panaudoti savo tėvų santaupas ir pinigus gautus už namą, kad nusipirkčiau pagaliau tą prakeiktą butą. Žinau, kad pažadėjau jų neleisti, bet man dabar labai jų reikia... Liko du mėnesiai iki to laiko, kai vėl pratęsiu savo studijas akademijoj, turiu kažkaip juos pratempti. Darbas... Kažkada juk gavau labai gerą pasiūlymą. Įdomu ar jis vis dar galioja.
- Na, metas grįžt į realybę, - apsisiaučiau paklode ir nulipau nuo sofos.
Pradėjau rinkti savo drabužius nuo žemės, kuriais buvo nuklotos visos grindys.
- Ei, nagi, pagulėk dar truputi su manimi.... - suinkštė Neitas,- Dar iki kokios....Vasaros ir tada galėsim apsiverst ant kito šono.
-Būtinai tai pratęsim vėliau, tačiau dabar turiu kai ką nuveikti, - nusijuokiau ir, suradusi savo drabužius, greitai juos apsirengiau.
- Ką?- taip pat atsikėlė Neitas ir pradėjo rengtis. Velnias, negalėjau atitraukti akių nuo jo kūno, jis atrodė... nuostabiai. Tos tvirtos tvirtos rankos ir platūs pečiai, krūtinė... Nuleidau akis į žemę, nes pasijaučiau tikrai kvailai...
- Am.. Hm, juk negaliu amžinai būt bedarbė, pats laikas pradėti paieškas. Taip pat turiu aplankyti Džeikobą, pranešti jam gerą žinią kad pagaliau jis gyvens nebevienas!- mostelėjau rankomis ir išsišiepiau.
- Maniau liksi čia, - Vaikino veidas persimainė į rimtesnę miną.
- Neee, - juokais nutęsiau.
Nenorėjau būti našta. Nenorėjau užsikrauti jiems, žinau, kad Neitas neprieštarauja, tačiau mūsų su Aronu santykiai ne patys geriausia, o visgi čia jo namai. Kitą vertus, dabar dar "prisibijau" Neito. Ne, aš jo nebijau, tačiau nenoriu niekur skubėti, o gyvenimas su juo būtų didelis žingsnis. Jis prisiekė daugiau nebeįskaudinti, tačiau nebenoriu dar kartą nudegti.
- M, ar tai vis dar dėl tų įvykių anksčiau, nes jei taip, tai....
- Ne,- pertraukiau, žinau, kad sakau ne tiesą, tačiau nenoriu, kad jis ir vėl jaustųsi kaltas, - Viskas gerai. Aš papračiausiai....Kol kas Nesijaučiu pasirengusi...
Tarp mūsų stojo tyla. Pasijaučiau beprotiškai keistai, nesitikėjau tokios jo reakcijos į tokį menkniekį.
- Gerai, puiku, mes juk turim laiko, daugybe jo, - truputi prašviesėjo Neitas, tačiau jaučiau, kad tai dirbtina.
Mane apėmė savigrauža. Mačiau, kad jis mano, kad tai dėl jo, kad jis kažką daro ne taip. Priėjau arčiau jo suėmiau ranką.
- Ei, tai juk trumpam, kol savo gyvenime sudeliosiu viską į vietas, - švelniu žvilgsniu pasitikau jo akis. Man patinka tas jausmas, kai matau Neitą atsileidžiantį, jo veidas atsipalaiduoja, jame įsižiebia mažytė šypsenėlė, o akys prisipildo spindesio. Vaikinas porą kartų linktelį, o aš neatsispyrusi pasistiebiu ir pabučiuoju jo kairijį lūpų kamputį.
-Aš jau eisiu, -sušnabždėjau ir pasiėmiau rankinę nuo šalia stovinčio fotelio. Susirinkusi visus savo lagaminus, pravėriau buto duris ir tikrai nesitikėjau ten pamatyt to ką regėjau.
Laiptinėje žengiantis laiptais, į mane sužiuro Haroldas. Jo plaukai buvo šlapi, iš tiesų, jis visas buvo šlapias ir sutrikęs Jo ays vis lakstė po patalpą, kol galiausiai sutiko manąsias ir sustojo.
- Gal galim pasikalbėti?- uždusęs išlemeno.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą