19 dalis

KATH POV:

Pabudau palatoje. Jie pripumpavo į mane tiek vaistų, kad net nepajutau, kaip užmigau. Neitas sėdėjo šalia manęs ant kėdės, padėjęs galvą ant mano lovos ir taip pat užsnūdęs. Žvilgtelėjau pro langą - naktis. Regis tikrai ilgai miegojau. Džiaugiuosi, kad jis su manim. Nežinau ką be jo daryčiau, ką daryčiau be visų tų, kuriems dar nors truputį rūpiu.
-Neitai,- bandžiau pažadinti jį. Jis lėtai pakėlė galvą ir atmerk akis. Išvydęs mane plačiai nusišypsojo,- jau vėlu, turėtum eiti namo.
-Neeee, -nutęsė,- aš pasiliksiu pas tave.
Jis kaip visada. Tipiškas Neitas. Po šių įvykių tikriausiai jis niekada nebepaleis manęs iš akių.
Paglosčiau jo susivėlusius plaukus. Neito akys buvo paraudusios. Pavargusios.
- Man viskas bus gerai, o tu turi pailsėti,-nusišypsojau taip, lyg man viskas gerai. Dabar jaučiuosi jau geriau. Daktarai užsiuvo man žaizdas, sutvarstė jas. Liepe per daug nesijaudinti, kad nepadidėtų kraujo spaudimas ir padėtis nepablogėtų. Rytoj jie mane paleis.
- Aš nepavargęs, - šyptelėjo lūpų kampučiais ir prisislinko arčiau manęs. Atsisėdau lovoj stačiau ir pasidėjau rankas ant kelių, -kaip jauties?
- Nepaisant visko - puikiai,- pajutau kaip Neitas paima mano ranką ir stipriai suspaudęs tarp savųjų priglaudžia ją prie lūpų.
Suskambėjo Neito telefonas ir jis išėjo iš palatos atsiliepti. Nuleidau kojas nuo lovos ir pirštais paliečiau grindis. Ledinės, tačiau aš labai noriu atsistoti. Kitoj lovos pusėj stovėjo kėdė ant kurios buvo pakabinti mano drabužiai. Juodi džinsai, Rausvas megztukas, permirkęs krauju, "ugg" batai, paltukas...
Greitai prasivėrė durys ir pasirodė Neitas. Jis vėl grįžo ant tos pačios kėdės, kuri dabar stovėjo tiesiai prieš mane. Vaikinas atsisėdo ir uždėjo rankas man ant šlaunų šonų. Švelniai patrynė įsmeigęs tą švelnų žvilgsnį į mane.
- Kas skambino?- pasiteiravau.
- Mano mama. Klausė kaip tu laikais, - nustebau po šių jo žodžių. Apie jo mamą negirdėjau kokią amžinybę.
- Tu jai pasakei?- man buvo labai keista, juk Neito ir jo mamos santykiai nėra labai šilti.
- Ištikrųjų Aronas,-Nežinojau kaip jaustis. Malonu iš jos pusės, kad paskambino, tačiau nemanau, kad visam pasauliui reikia žinoti apie mano alkoholizmą,- ji norėjo su mumis abiem rytoj susitikti. Aš aišku nesutikau. Nemanau, kad dabar būtų gera mintis tau kažkur išeiti.
- Ne!-džiugiai sušukau ir padėjau rankas Neitui ant pečių, -tai puiki mintis, aš labai noriu susitikti su tavo mama.
Anksčiau mudu daug laiko leisdavome pas Neitą namuose. Keitlina, jo mama, pastoviai būdavo aplink mus. iš dalies pasiilgau jos.... Ji su mano mama buvo geros draugės. Paskutinį kartą ją mačiau per mamos laidotuves.
- Turėtum jai paskambint ir pasakyt, kad rytoj mums tinka, -plačiai nusišypsojau. Norėjau prasiblaškyti ir toliau gyventi lyg nieko nebūtų įvykę.
- Bet tavo...
- Neitai, -pertraukiau, - man viskas Ge-rai.
tariau ir nusišypsojau. Nroiu, kad viskas gįžtų į savo vėžes kaip įmanoma greičiau. Nenoriu, kad jis rūintųsi per daug dėl manęs.
Vaikinas kilstelėjo savo smakrą ir švelniai pabučiavo mane.
- Nebučiavau tavęs tris dienas, o atrodo lyg visą amžinybę, - nusijuokė Neitas.
Atsidūsau. Paglosčiau jo veidą ranka. Patraukiau plaukus nuo akių.
- Ką aš be tavęs daryčiau, - garsiai pagalvojau. Vaikinas nusišypsojo. Jo akys žaviai sublizgėjo. Dievinu, kai jos tokios. Ypač, kai jos tokios dėl manęs.
- Apkabinsi mane??-nukabino lūpą ir įsmeigė tą žvilgsnį į mane.
Abu delnus uždėjau ant jo skruostų ir stipriai pabučiavau. Stipriai stipriai. Vis dar buvau šiokiame tokiame šoke. Juk praradau atmintį trijų dienų.... Keistai jaučiausi. Man LABAI įdomu ką aš veikiau tą laiką. Negi aš taip nusigėriau ir gulėjau po suolu centriniam parke? Visu pirma, jeigu jie manęs ieškojo, tokioje vietoje mane butu radę, antra - kažkam iš parko lankytojų vistiek būtų šovusi mintis iš kviesti greitąją ar bent policiją.
- Paskambink savo mamai ir susitark dėl rytdienos, - patraukiau delnus nuo jo,- ir eik namo, mane čia stebi mažiausiai 4 seselės.
- Gerai, - atsiduso,- tačiau rytoj kartu su ja ilgai neužsibūsim.
Šyptelėjau.
-Puiku!-plačiai išsišiepiau ir nusiunčiau tai jam.
Neitas atsistojo ir , nusiėmęs nuo pakabos paltą užsidėjo.
- Džiaugiuosi, kad tau jau geriau, -priėjo arčiau, -pagaliau sugrįžo mano Kath'e.
Vaikinas pabučiavo mano viršugalvį. Miela. Pastarąsias dienas tikrai elgiausi, kaip nesava. Kaip kvailė.
Jis dar ilgai stovėjo ir žiūrėjo į mane tomis akimis.
- Myliu tave, -švelniai ištarė ir apsisukęs išėjo.
- Aš tave irgi...- spėjau ištarti, kol durys galiausiai užsidarė.

NATE POV:

Vairavau namo. Man vis buvo neramu. Neramu dėl tų vyrukų. Prakeikti asilai... Kaip jie mane surado? Iš kur jie sužinojo apie ją? Kodėl jie Londone? Šie klausimai mane kankino ir kankino nuo pat tos sekundės, kai gavau žinutę. Vargšele Kathe... Man buvo skaudu ją matyti tokią. Viskas mano kaltė. Kaltas mano gyvenimo būdas Romoje. Tai buvo klaida išvažiuoti. Didelė klaida ne tik dėl Kathės, dėl daugelio kitų dalykų, kurių gailiuosi.
Nežinojau ką daryti. Pinigai ne problema. Galiu jų gauti. Tačiau bijau, kad ji neiškrėstų ko nors daugiau. Nesu tikras, kad jie laikysis duoto pažado palikti mano mažyte ramybėj.
Surinkau Haroldo numerį. Niekada nemaniau, kad man prireiks būtent jo pagalbos, tačiau nlabai žinojau pas ką kreiptis.
- Klausau, -pasigirdo mieguistas balsas iš tlefono.
- Sveikas, čia Neitas, -nusikrenčiau. Būtų keista su juo... kalbėtis. Na žinoma, mes juk ne kokie priešai nieko vienas kitam neadarėm, teisiog. Nereiškiam labai didelių simpatijų vienas kitam. Galų gale, jis juk taikosi į mano merginą!
- Ko tau reikia...3 valandą nakties?- paklausė. Heem.
- Iškilo viena problemėlė ir man reikia tavo pagalbos.
- Ką? Ar kas nors vėl nutiko Kathei?- sujudo, jo balsas prašviesėjo. Jis ir vėl tai daro. Gviešiasi jos. Aiškiai matyti.
Gerai, dabar tikrai ne metas pavyduliauti.
- Panašiai, tačiau Kathei apie tai žinoti nereikia.


_______________________________________________________________

-Kaip tai galėjo įvykti?
-Nežinau, pats bandau išsiaiškinti, -motelėjau rankomis, - po Kath kraujo tyrimo, Daktaras man sakė, kad jos kraujyje rado labai didelį kieki Alfadoxo.
- Kas tai? -paklausė Haroldas ir atsisėdo ant sofos.
- Širdies veiklą lėtinantys vaistai. Jie jai jo suleido tiek daug, kad jos širdis vos plakė. Tai sukėlė... Kažką panašaus į lietargo miegą. Todėl ji nieko ir neprisimena.
Mano gerklėje stovėjo gumulas. Jie vos nenužudė jos. Juk dar miligramas tų vaistų ir ji būtų mirus.
Harris sedėjo ir žiūrėjo į mane. Nesupratau ką tas žvilgsnis reiškia. Esu tikras, kad jis mane smerkia. Smerkia už tai, kad susidėjau tai prakeiktai kontrabandai su Marku ir Kyganu Romoj. Aš kvailys tai nenaujiena, tačiau aš juk bandau visa tai ištaisyti. Ar tai nepadaro manęs geresniu?
- Gerai. Tai dabar paprasta. Mes nieko nesakom Kathei, tu nuneši pinigus, jie išvyksta. Visi lieka laimingi.
- Tai gal ir būtų paprasta, tačiau esu tikras, kad jeigu duosiu jiems pinigus, jie nusitaikys į kažką kitą - mano brolį, mamą, seserį. Ir vistiek mane šantažuos. O viskas gali baigtis tuo, kad jie visiškai pribaigs Kathe.
Negalėjau patikėti, kad taip pasakiau. Bet tai tiesa, jeigu nieko nedarysiu, jie ją pribaigs ir aš negaliu nuo to jos apsaugoti...
- Tu neturi pasirinkimo, - atsiduso Harris, - jei neduosi jiem pinigų, jie pribaigs Kathe. Jei įvelsi į visa tai policiją - jie pribaigs Kathe, o jei duosi - jie suras kitą auką.
Susimąsčiau. Tiesa. Tai paini situacija, bet nieko nenoriu daugiau gyvenime kaip išsaugoti Kath. Neleisiu Markui jos nužudyti, tik dėl kažkokios kvailos kontrabandos.
- Tu teisus. Tačiau iš kur man gauti pusę milijono? - taip pat atsisėdau ant sofos ir perdraukiau pirštais per plaukus. Pasiimsiu paskolą, tačiau tie kvaili įstatymai neduos man visų pinigų iš karto. Tai užtruks per ilgai. Jei tiesiog paskelbsiu, kad pinigai išpirkai, juk tai pribaigs Kathe.
- Galiu tau jų paskolinti,- sužiūrau į jį. Paimčiau pinigus, tačiau... Jeigu Kath kadanors išsiaiškins apie tai, o tai vistiek nutiks anksčiau ar vėliau, ji pyks ant manęs, kad užsiiminėjau nelegalia veikla užseny ir dievins  Harrį, už išgelbėtą gyvybę.
Kai jau apie tai pagalvojau tai neskamba lyg Kath. Tačiau galimybė yra, -su viena sąlyga.
Suraukiau antakius.
- Kokia?
- Dirbsi mano advokatu, mano kompanija daba turi sunkumų, o tu-girdejau esi vienas geriausiu teisininku Londone.
Gerai, tai pakenčiamos sąlygos. Pinigus grąžinsiu. Nenoriu sėdėti kažkam "ant kupros".
- Gerai, aš sutinku,- mudu paspaudėm rankas. Man buvo labai keista, kad jis sudarinėja sąlygas, maniau jis viską dėl jos padarytų. Gal jis ir kitoks nei maniau.
- Išgelbėkim Kathei gyvybę!- plačiai išsišiepė Haroldas ir paleido mano ranką.