11 dalis.

NATE POV:

Sedėjau šalia savo lovos. Vienas. Tamsoje. Brolis seniai užmigo. Taip pat seniai grįžau iš to vakarėlio, jeigu galima jį taip pavadinti. Negalėjau užmigti galvoje suosi mintys. Kur Kath? Su kuo ji? Ką ji veikia? Ar jai viskas gerai? Ar ji nesužeista? Ar ji saugi? Ar jai nešalta? Ką ji sau galvoja šitaip darydama. Aš čia sėdžiu ir mirštu iš nervų, kol ji nežinia kur bastosi ir dar meluoja. Žinau, ji ne mano mergina ir bla bla bla, bet aš rūpinuos ja. Nes žinau, kad daugiau ji nieko neturi. Ji galėtų bent jau dar kartą paskambinti,pasakkyti,  kad ji saugi, ji jau namie ir viskas gerai.. Jeigu ir toliau taip, aš tikrai nušoksiu nuo proto...
Pasigirdo beldimas į duris. 3 nakties, tikrai?
Sunkiai atsistojau nuo grindų ir nuėjau durų link.  Atsidusęs pravėriau jas.
- Kath,- išpūčiau akis pamatęs ją stovinčią tarpduryje.
- Aš galvojau apie tai ką tu sak....
- Palauk, -pertraukiau ją. Buvau labai pasipiktinęs. Na kitavertus bent jau dabar žinau, kad ji gyva, - dabar 3 nakties, kodėl tu ne namie, nemiegi ?
Ji nuleido žvilgsnį į žemę ir nestabiliai susvyravo.
- Kath, tu girta? - sugriebiau ją už pečių, kad ši nenuvirstų.
Įleidau ją pro duris ir užvėriau lauko duris. Nesulaukiau jos atsakymo.
- Kur tu buvai? Žinojau, kad tu iš tikrųjų ne namie, bet kada tu spėjai taip prisigerti?
Ji taip darydavo ir anksčiau. Kai kildavo kokios problemos ji imdavo ir tiesiog prisigerdavo. Aišku, tai būdavo retenybė, bet....
- Man dabar labai sunkus laikotarpis ir man to labai reikėjo....- Pagaliau atsakė mergina. Iš tikro, ji net apkvaitusi atrodė gražiai... - aš tiesiog nebežinojau kur daugiau eiti ir tada...
- Atėjai būtent ten kur reikėjo, - apglėbiau ją abiem savo rankom. Buvo šilta...gera.
-aš supratau dar kai ką...- tarė mergina. - man reikėjo "to", bet dar labiau man reikėjo tavęs, Neitai.
Nuo šitų jos žodžių man suspurdėjo širdis. Žinau, tai skamba lėkštai, bet, tai tikrai įvyko.
- Na, dabar tu žinai kaip aš jaučiuosi visą laiką, - susijuokiau. Tai buvo tiesa.
Mergina truputi atitrūko nuo mano glėbio ir pabučiavo mano lūpas. Taip švelniai, kaip visada, kaip anksčiau Visai taip pat kaip prisimenu. Maniau ji ant manęs pyks dar ilgai, bet rodos prisiminimai sušildė jos širdį.
- Myliu tave, - pagaliau ištarė. Po dviejų metų, pagaliau ir vėl išgirdau šiuos, pačius nuostabiausius, mano girdėtus žodžius iš jos lūpų. Negaliu paaiškinti koks jausmas mane užliejo. Buvau laimingas, pagaliau laimingas.
- Gerai, nes aš myliu tave, - kilstelėjau jos smakrą ir dar kartą pabučiavau ją.
Dieve, su kitomis merginomis Romoje, niekas nesijautė taip, dabar suprantu kodėl. Mano širdis visą tą laiką liko čia. Londone. Pas Kathe. Ahh, ir kodėl aš ją taip myliu? O tas jausmas, dabar užliejo mane visą.
Koridoriuj užsidegė šviesa.
- Labas vakaras, ar aš....turėčiau sakyti.... Labas rytas?- išniro Aronas ir tarė apsimiegojusiu balsu. Kad ir kaip būtų sunku, teko atitraukt lūpas nuo Kath. Ji vėl susvyravo, bet aš spėjau ją sugauti.
- Labas, Labas, o dabar padėk man ją kur nors paguldyti. - nusijuokiau ir pakėliau Kath ant rankų. Ji buvo nedidelio ūgio, todėl lengvutė. Kath švelniai apsivijo rankomis mano kaklą ir prisiglaudė prie krūtinės.
Nors nuo jos ir trenkė alkoholiu, bet taip pat buvo galima užuosti saldžius kvepalus ant jos kaklo.
Kathe veda mane iš proto. Jaučiuos kaip.... Įsimylėjęs iki ausų paauglys. Tai mane nervina, bet...kartu ir užveda. Atrodo, galėčiau padaryt bet ką.


KATH POV:


        Pabudau, gulėdama ne savo lovoje. Achh, kodėl po tokių švenčių aš niekad neatsibundu namie?! Buvo keista, nes jaučiausi pakankamai gerai, galva skaudėjo, plalyginus, nedaug, o ir bloga nebuvo. Tačiau vargu ar galėčiau tiksliai nupasakoti ką aš veikiau. Žinau tik tai kad pasiaučiau, kaip niekada gerai. Dar nežinau ką reiks pasakyt Hannai, na, bet juk aš skambinau Neitui ir prašiau perduot jai žinią. Būtent ia aš ir atsibudau, pas Neitą. Kathe, tu kvailė... Apsidairiau, senasis jo brolio butas, gerai jį prisimenu. Ant lentynų sudeliotos nuo traukos, albumai, keletas apdulkėjusių knygų. Išlipau iš lovos ir pradėjau apžiūrinėti juos.  Daugybė nuotraukų su rėmeliais stovėjo čia. Juose buvo pavaizduota Arono šeima, tarp jų ir Neitas, ir judviejų sesuo Džina. Daugybė kitų nuotraukų kuriuose Aronas su savo mergina, dabar jau - buvusia mergina. Na, toks tas jau Hordonų bruožas turbūt, palikt ir išeit. Šiuose rėmelių margumynuose radau ir tikrai vieną nesitikėtą fotografiją. Joje sedėjom aš su Neitu, o šalia po geros naktelės miegojo Aronas. Prisimenu tai. Plati šypsena sužibėjo mano veide, negalėjau jos nuslėpti prisiminus tą akimirką, tą dieną. Nežinojom ką daryti, kur dėti Aroną .
-Gerai išsimiegojai?- išgirdau Neito balsą už savęs. Padėjau nuotrauką ant lentynos ir atsisukau per petį.
- Taip, puikiai - tariau atsisukau į jo pusę visu kūnu. Nenorėjau galvoti apie vakarykštę dieną, tuo labiau, kai nelabai prisimenu ką čia veikiau, sakiau ,dariau.... Bijojau, kad galbūt, pasakiau per daug arba padariau kvailystę. Bet, tiek to... Jie mane turėtų supranti, ypač Neitas, kad mano išgėrusios žodis, praktiškai, nieko nereiškia. \O gal čia tik aš save taip įtikinėju? Sakoma, apkvaitęs protas - blaivi širdis....
Vaikinas truputi pasimetė, tai mane nustebino, nes tai visiškai nebūdinga jam.
Stojo ausyse spiegianti tyla, nei vienas iš mūsų nežinojo ką pasakyti. Aš vis mąsčiau, ko aš čia atėjau, tačiau paklausti Neito būtų...keista.
- Am...aš noriu viską išdėstyt paprastai, nes, supranti, vakar diena...- man buvo kažkodėl sunku šnekėti... sakiniai buvo nerišlūs ir rankomis mosavau, kaip pakvaišus.
- Mhm, taip... Ha, - švelniai nusijuokė vaikinas.
- ....Aš tikrai nežinau kaip aš čia atsiradau, bet...
- Palauk, tu NIEKO neprisimeni? - pertraukė mane. Jis atrodė nustebęs ir...nusivylęs.
- Ne visiškai... - nutęsiau, iš tikro, dalelė manęs gailėjosi, kad vakar taip pasielgiau.
Jis nuleido galvą, iš jo pečių krestelėjimo buvo gaima manyti kad jis susijuokė, o tada vėl pakelė savo šypseną į mane, bet aš žinau tą šypseną ji dirbtinė. Atpažinčiau ją ir po 100 metų. Neitas mostelėjo rankomis.
- Na tai ką, sveikinu, tavęs laukia nuostabios pagirios! - nesupratau ką turėjo reikšti šis jo gestas. Tačiau tai skambėjo ironiškai.
Neitas dar keletą akimirkų žiūrėjo man į akis, bet po to apsigręžė ir išėjo iš kambario. Ką?
Pasekiau iš paskos jo.
- Ei, tiesiog, norėjau pasakyt, kad atsiprašau, jei kaip nors tave įžeidžiau vakar ar kaip nors kitaip...
- Ne, tu neįžeidei manęs, - ir vėl pertraukė mane vaikinas,- tu pasielgei blogiau.
Per mane perėjo šiurpuliukai. Apie ką jis kalba?
-... Tu suteikei man viltį, akimirką...padarei mane laimingu, o dabar, paprasčiausiai, viską sutrypei.
Nežinojau ką atsakyti. Jau žiojausi tarti žodžius, bet jie niekaip neišėjo iš mano gerklės. Nors neprisimenu, bet numanau apie ką jis kalba. Dabar jau žinojau, ko atėjau pas jį vakar. Kvailė, Kath, tu esi didžiausia kvailė, jog vis dar nori jo.
- Neitai...- nutęsiau ir atsidusau, tikrai, nuoširdžiai nežinojau ką pasakyti jam.
- Nors sakai, kad neprisimeni, bet tu žinai apie ką aš. Ir tai yra tiesa, viskas ką tu sakei yra tiesa ir tu žinai tai, Kath, -  Mačiau jo akis ir kaip jos, tvirtindamos šiuos žodžius, žiūri į mane.
- Ne, tu nesupran...
- Dabar tu skaudini mane, kad visa tai neigi, - mane jau pradeda erzinti, jo pertraukinėjimas. - dabar aš neprašau tavęs sugrįžti pas mane ar atleisti man, aš tiesiog noriu, kad tu neslėptum to savyje, kad pasakytum man. Juk tam ir reikalingi du žmonės, kad kalbėtųsi.
Vaikinas suėmė mano plaštaką ir vėl pakėlė savo akis į mano. Tas žvilgsnis pamažu žudė mane iš vidaus. Jo akys laukė atsakymo.
Giliai atsidūsau, man buvo sunku...
-... Noriu išgirsti ką jauti dabar, iš tavo lūpų, kad TU pasakytum tai, o ne alkoholis.
Manyje siautė visokie vėjai ir šalti, ir šilti.... Visi jo ištarti žodžiai privertė šiurpuliukais nueiti visą mano kūną, o prisilietimas suplasnoti tuos drugelius mano pilve.
Ištraukiau plaštaką iš jo rankos. Uždėjau ranką ant jo kaklo ir nykščiu švelniai braukiau per kairįjį skruostą.
Šyptelėjau lūpų kampučiais. Manyje susikaupė tiek įvairiausių jausmų ir man, sakyčiau, buvo...gera.
- Tu esi šiknius, Neitai, - nusijuokiau. Jo veido išraiška nereiškė nieko gero, - dėl to, kaip tu verti mane jaustis.
Jis taip pat šyptelėjo.  Ta šypsena... Dieve!  Su ja tik užmigti, o tada pabusti.
- Vadinasi, tu ne ką geresnė, - suėmė mano laisvą ranką ir pridėjo sau prie širdies.
Tas jausmas vėl perėjo mano kūnu, ta šilta srovelė, siūriananti mano kūnu kaskart išgirdus jo balsą, ar pajutus prisilietimą. Aš dievinu šį jausmą, tačiau, kartu ir nekenčiu, kokia silpna ir palaužiama galiu būti tada.
 Nuleidau žvilgsnį į žemę, nes, tikriausiai, atrodžiau kvailai vis spoksodama į jo šypseną. Abi savo rankas priglaudžiau jam prie krūtinės.
- Pasiilgau tavęs, - pasakiau ir rankomis apsikabinau jo liemenį. Švelniai prisiglaudžiau. Nežinau, kas sugalvojo apsikabinimus, bet jis turbūt išgelbėjo ne vieną gyvybę.
- Tu nė nenumanai, kaip aš pasiilgau tavęs, tavo balso. - Stipriai apsivijo mane rankomis. - tavo muzikos ir prisilietimų.
Neitas viena ranka vis glostė mano plaukus. Stipriau spustelėjau jo krūtinę, man buvo netgi geriau, nei gera...
- Gal galim taip stovėt visą dieną? - paklausiau. Neitas susijuokė.
- Nors ir visą savaitę,- priglaudė lūpas prie mano viršugalvio. Tikrai, norėčiau, kad ši akimirka tęstųsi amžinai, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
- Norėjai sužinoti ką aš jaučiu ar ne? -  tariau.
- Žinoma.
- Na, aš laiminga, - pakėliau galvą į jį. - Būdama čia, ir aš nesigailiu, kad nenustojau tavęs mylėti.
Neito akys sužerėjo ir jis nusišypsojo jomis.
- Atleisk man, Kath,  - dabar jo akyse galėjau įžvelgti tą tikrąjį gailėstį. Nuoširdų. - Aš nesigailiu gyvenime nei vieno savo poelgio, išskyrus tą, kai išvažiavau ir palikau tave čia. Praradau du metus laimės. Du suknistus metus. Gal tau taip ir neatrodo, bet aš kentėjau taip pat smarkiai, kaip ir tu. Todėl ir grįžau, kad pagaliau užsibaigtų ta kankynė.  Ir negaliu ramiai gyventi, kol tu man neatleisi už savo pralietas ašaras.
Man nebesvarbu. Visiškai atsileidau. Kai buvau jo glėby, atrodo visas pasaulis aplinkui išnyko. Išliejau viską širdį, gal tai į gerą? Gal Neitas buvo teisus, sakydamas, kad nereikia viso to laikyt savyje?
 pakėliau akis į jį ir pasitikau bučinį. Neitas švelniai pabučiavo mano lūpas ir toliau stovėjo priglaudęs savo lūpas man prie viršugalio ir apglėbęs rankomis.
Staiga suskambo jo telefonas. Neitas dvejojo ar eiti atsiliepti, bet manęs paragintas išsitraukė mobilujį ir atsiliepė. Jo veide kybančią šypseną keitė mąstymo raukšlės ant kaktos ir susirūpinusi išraiška.
Pasikalbėjęs su kažkuo keletą minučių jis padėjo ragelį ir tylėjo.
- Kas nutiko? - suklusau, iš jo veido išraiškos, nebuvo galima tikėtis nieko gero.
- Atleisk, turiu eit, - jo mintys dabar nuklydo kažkur labai labai toli.
- Kaip tai? Kas skambino?
- Pabūk čia, Aronas turėtų tuoj grįžti. Papasakosiu viską vėliau, Gerai? - pasiėmė mašinos raktelius ir telefoną ir jau ruošėsi eiti pro duris,kai atsigežęs sugrįžo prie manęs.
-  myliu tave, - linktelėjau ir Neitas išbėgo pro duris.

10 dalis

*po 2 mėnesių*
KATH POV:

-Su gimtadieniu!!! -stipriai apsikabinau Hanna. Ji mano draugė nuo pat gimimo. Šiandien jai pagaliau suėjo 21 - eri. Šiandien ne tik jos gimtadienis, tačiau ir Kalėdų išvakarės. Mūsų namuose susirinko nemažai žmonių
- Ačiū, sese, - nuoširdžiai nusišypsojo man Hanna ir dar kartą stipriai apsikabino.
Pro duris, su vėjeliu įsiveržė Džeikas. Su milžiniška puokšte gėlių, apsiengęs kostiumu, susitvarkęs. Kai jiedu susitaikė jis pasikeidė, Hanna sugebėjo jį suvaldyti.
- Kur mano Saulyte?- tarė ir pamatęs ją nusijuokė ir stipriai apkabinęs pabučiavo.
-  mažuti, myliu tave, - Apsiašarojusi dar stipriau apsivijo rankomis jo kaklą Hanna. Nėra nieko gražiau nei du įsimylėję žmonės.
Bute sukosi daugybė žmoni, skambėjo sveikinimai, taurių žvangesys. Aš džiaugiausi matydama laimingą Hanna, Džeikobą. Bet man nepatiko tokia aplinka.
Norėjau išeiti pasilinksminti. Betkur. Kažkoks keistas jausmas mane užplūdo. LAukinis jausmas. Aš niekad nesilinksminnu... Būtų puiki proga. Man reikia pamiršti Neitą, per paskutinius 2 mėnesius praleidžiu begalę laiko su juo, jis vis atranda akimirkas kada išsitempti mane iš namų, kaip pabūti dviese. Prie antrą kart kartodama tą pačią klaidą turiu labai gerai pamąstyti. Man keista, kaip abejingai aš jaučiausi kai jis buvo kažkur kitur ir kaip jis varo mane iš proto ir vėl priveria tuos miegančius drugelius mano pilve pabusti, kai jis šalia. Hm... pasilinksminti...  Galėčiau pasilinksminti ir čia, bet nenorėjau sugadinti viso  vakaro Hannai.
Minioje pamačiau pažįstamą veidą.
-Širlę, ei, -šuktelėjau, mergina atsisuko ir švystelėjus savo juodais laukais atėjo link manęs.
- Eeei, mergyte, seniai metemės, - kažkada, prieš du metus mes buvom klasiokės. Ji mėgsta šėlti, to man dabar ir reikia.
- Sveika, - šyptelėjau, - gerai atrodai.
Nenorėjau eiti viena. Ji buvo gana geras variantas šiam vakaarui, kad ir kaip keistai tai skambėtų.
Išdėsčiau |Širlei savo pasiūlymą, ji atrodė nustebusi tokiu mano elgesiu, bet ,žinoma, sutiko.
Laukia ilgas  vakaras.

HARRY POV:

- Kol kas mano kontora gerai viskuo aprūpina, - linktelėjo Neitas. Kalbėjausi su juo, jis atrodė geras vaikinas. Nors iš pažiūros to nepasakyčiau. Jis pradėjo dairytis į visas puses ir galiausai atsisukęs į mane paklausė:
- Nematei Kath? Ji turėtų čia būti, juk tai Hannos gimtadienis.
Taip pat žvilgtelėjau pro petį.
- Ne, nemačiau jos, keista. - gūžtelėjau pečiais. Ji turėtų būti čia.
- Gal reikia jai paskambint?- suraukė antakius Neitas. Taip, tai buvo gera mintis, man darėsi neramu dėl jos.
-Taip, paskambink, o aš paklausiu Džeiko, gal jis matė ją.

NATE POV:

Haroldas išėjo Hannos ir Džeikobo link. Jau traukiausi iš kišenės telefoną,  kai jis mano rankose ėmė vibruoti. Žvilgetėljau į švystelėjusį ekraną. Katherine. Nieko nelaukdamas atsiliepiau.
- Klausau, -tariau.
- Labas, - pavargusiu balsu ištarė mergina.
- Labas.... Kath....Kur tu esi?
- Namie um....- man buvo tikrai keista. Visu pirma tai, kad ji skambina man.Antra, Kath niekada nepraleistų savo geriausios draugės gimtadienio ir trečia, ji dabar gyvena šiame Hannos bute. Jos namai čia, o jeigu jos čia nėra, ji kažkur kitur "namie". - man pasidarė negera ir aš išėjau.
- Tau viskas gerai? - jos balsas skambėjo baisiai, tikrai pavargęs ir užkimęs.- Gal tau atvežti vaistų ar dar kažko?
- Ne, ne, nereikia, tiesiog.... norėjau,kad perduotum tai Hannai, kad ji nesijaudintų.
- Tu įsitikinus, kad tau nereikia nieko?- žinau, kad ji ne namie, ji meluoja. Kath kažką sugalvojo arba iškrėtė. Tik kam jai meluot man? A. Aš juk praradau jos pasitikėjimą prieš du metus. Puiku, Neitai. Nuostabiai sužaista.
- Nesirūpink, man viskas gerai. Tik pasistenk, kad ši žinia pasiektų Hanna.- auč. šita jos frazė nuskambėjo šiurkščiai. Ragelyje kažkas šuktelėjo fone. Nuaidėjo kažkokios merginos klyksmas. - Am, iki, paskambinsiu tau vėliau.
Kaathe numetė ragelį. Ne taip, kažkas čia ne taip. Ji meluoja. Ji ne namie. Ji ne viena.
- Džeikas sakė, kad ji buvo čia, bet kurį laiką jos nebesimato. - uždusęs atsliūkino Harris.
- Aš ką tik kalbėjausi su ja.- atsidūsau. Nežinojau ką daryti. Ką manyti...
- Kur ji? ką jis sakė? - sukluso vaikinas.
- Sakė, kad jai pasidarė negera ir ji išėjo namo.
- Namo?! - sutriko Haroldas.. Manau jis irgi suprato tai.
- Taip pat, aišku, ji ne viena. Girdėjau merginos balsą prie jos. - atsisėdau ant fotelio ir giliai įkvėpiau. Ta kvailutė verčia mane velniškai jaudintis! Nežinau kur dėtis...
- Nusiramink, -matė mano rūpestį Harris. - gal reiktų važiuoti ieškoti jos?
-Neverta, pažįstų ją.
- Kaip tai? - suraukė antakius haroldas.
- Kad ir kur Kath dabar yra, ji nenori, kad mes jos ieškotume.

9 dalis

- kaip tai sugrįžo?
- Parskrido atgal į Angliją,- atsidūsau ir krimstelėjau obuolio.
- Negaliu patikėti,- aiktelėjo Hanna. Ji gerai pažinojo Neitą,netgi labai gerai,-kalbėjai su juo?!
- mhm...-nutęsiau. Tas pokalbis vakar man paliko daug abejonių,negaliu nustot galvoti apie tuos jo ištartus žodžius. Atrodo jis kalbėjo nuoširdžiai ir jis tikrai nori mane susigrąžinti. Kaip ir sakiau,mano galvoje dabar didi sumaištis. Gal aš jo taip ir nenustojau mylėti,kaip maniau,gal aš tik pati save apgaudinėju...
- ką jis sakė?- smalsavo Hanna,net priguldama ant stalo. Sukikenau,tipiška ji.
- Na,sakė,kad nemandagu kištis į kitų žmonių reikalus,- atsistojau nuo kėdės ir išmečiau obuolio graužtuką.
- o!- net prisidengusi burną aiktelėjo.- negi jis tikrai  nori grįžti pas tave?!
Žinoma,Hanna nebūtų mano geriausia draugė,jei  nesuprastų manęs iš pusės žodžio...
giliai atsikvėpiau. Iš tikrųjų nelabai norėjau kalbėtis šia tema.
- Ką atsakei?
- Nieko,jis išrėžė ilgą, jausmingą kalbą ir išėjo. - gūžtelėjau pečiais. Per jį dabar mano galva tiesiog kaista nuo nepertraukiamo minčių srauto.
- Kathe...- užjaučiančiu tonu tarė. - nesusidėk su juo dar kartą,negi pamiršai kaip jis tave įskaudino.
- bet jis mano pati pirmoji meilė ir regis jis tikrai gailisi. - garsiai pamąsčiau. Žiurint į Hannos išraišką- jai ši mintis labai nepatiko- nors kitavertus nesiruošiu pulti atgal jam į glėbį.

NATE POV:

- kaip sekėsi?
- žinojau,kad rasiu ją prie to teatro,- atsidūsau ir išsitraukiau cigaretę iš kišenės. - Kath'e visai nepasikeitus.
Kištelėjau cigaretę broliui ir šis greitu judesių pridegė ją.
- vis dar myli ją?- tikėjausi šio klausimo iš Arono.
- neprisimenu dienos,kada būčiau nustojęs. - įtraukiau didelį gūsį dūmų.
- tu kvailys ,Neitai,- skambiai nusijuokė Aronas. - tiek daug merginų,galėtum turėt bet kurią,o tu nori susigrąžint savo buvusią.
Toliau juokės brolis. Na,vienaą dieną jis supras0 kodėl aš taip darau.
- tuos du metus kol mokiaus Romoj, turėjau daug romanėlių, bet nei vienas jų nebuvo tikra meilė,tik eilinis pasilinksminimas. - truktelėjau cigaro- o Kathe,ji su manim nuo vaikystės,mes kartu augom. Juk pats žinai,kaip man sunku buvo,kai turėjau išvykti.  O dabar man jos reikia. Noriu turėti kam paskambinti,pasakyt,kad myliu. Noriu grįžęs pavargęs iš darbo rasti merginą,kuri šaltais žiemos vakarais apkabintų,pabučiuotų. Dieve! Gana tų žaidimų- aš noriu šeimos,mes juk suaugę žmonės,noriu vesti,susilaukti vaikų! Neįsivaizduoju jokios kitos moters jos vietoje. Tikiuosi,kad ji - mano pirmoji meilė- liks paskutinė.
Nepastebėjau kaip laikydamas rankoje cigaretę visiškai ją sutraiškiau. Išmečiau ir išsitraukęs kitą užpildžiau plaučius
- ta mergina tave visai suvystė,- nusijuokė Aronas.
- gal ir taip, bet dabar man žūtbūt reikia susigrĄžinti ją.
- ką darysi jeigu ji tave atstums? Nedek per daug vilčių į tai.
Susimąsčiau, Aronas sakė tiesą. Ką darysiu tada? Po kelių minučių tylis pagaliau tariau:
- Skrisiu atgal į Romą,- atsakiau. Būtų skaudu. Moterys kartais nesupranta,kad vyrai myli taip pat smarkiai kaip ir jos,ir ,kad kenčia lygiai taip pat.  Bet jei ji mane atstumtų, žinočiau,kad aš pats kaltas,nereikėjo išvykti.  Viskas darosi sudėtinga...

HAROLD POV:

- Tuoj grįšiu, - atsistojo Kath'e ir išėjo į kitą kambarį pašnekėti telefonu
Užėjau pas ją pažiūret ar viskas gerai, vakar ji keistai kalbėjo ir staiga numetė ragelį. Keista. Rodos jai viskas gerai ir ji visai nesikremta išėjusi iš tos skylės. Kath vis ar dvejoja ką darys, bet šį pavasarį ji jau grįžtą į muzikos akademiją. Džiaugiuosi už ją.
Mano akis patraukė ant stalo gulintis nuotraukų albumas. Atsistojau nuo sofos ir priėjęs atverčiau, pirmajame puslapyje puikavosi keletas nuotraukų su dviem žmonėmis, regis, tai buvo jos tėvai, toliau buvo nuotraukos su Hanna, Džeiku, kitais draugais, tėvais. Paskutiniame albumo puslapyje buvo priklijuotas vokas. Jis buvo atidarytas, o jame sudėtos nuotraukos. Ištraukiau keletą, jose Kath stovėjo su kažkokiu vaikinu, jie laikėsi už rankų, o jis meiliu žvilgsniu žvelgė į ją. Ji buvo tokia mažutė payginus su juo. Visos kitos nuotraukos taip pat buvo su tuo pačiu vaikinu, ai kurios, iš tiesų, daugumą jų buvo perplėštos pusiau, kai kurios netgi į daug daugiau dalių. Sudėjęs skutelius į vietą, nuotraukoje mačiau vėl tą patį vaikiną, įsisiurbusį Kath į lūpas.
Tai turbūt tas pats šunsnukis, apie kurį pasakojo ji. Tai būtų realiausia priežastis, kodėl nuotraukos atskirtos nuo kitų, suplėšytos...
Išgirdęs žingsnius greitai sudėjau skutus atgal ir užverčiau albumą. Nemanau, kad ji norėtų jog aš žiūrėčiau jas.
- Ilgai užtrukau, -įžengusi į kambarį tarė. Prisėdau atgal ant sofos. Hannos butas buvo daug didesnis negu anksčiau buvo Kath'es.- Skambino Džeikas, pr6ašė pagalbos... Atleisk...Gal galėtume susitikt kitą dieną? Gal antradieni vakare?
Nenorėjau jos trukdyti ir taip nemažai pasibuvom drauge.
- Taip, žinoma. Antradienis tinka.- šyptelėjau. Man patiko su ja būti. Tai buvo nors šioks toks pasiblaškymas po darbo, savaitgliais.- Palydeti?
- Aha, - rausdamasi stalčiuje tarė mergina, pagaliau ištraukusi kažkokį daiktą ir įsidėjusi į kišenę.


Lauke buvo gražus oras. Giedras dangus, saulutė. Aplink baltavo sniegas.. Artėja Kalėdos, tikiuosi neprisikaups darbų per jas, kaip būną kaskart... Žvilgtelėjau į šalia manęs einančią merginą.
Kath ėjo visiškai atsipūtusi, nieko negalvodama, tiesiog skrido gatve. Susijuokiau.
- Kas?- atsisuko į mane.
- Nieko, -toliau juokiausi, negalėjau paaiškink kas man joje tokio juokingo.
- EEI!- stumtelėjo mane į šoną ir aš stuktelėjau koją į konteinerį. Taip, žinoma, išsipurvindamas.
- Nereikėjo to daryti, Katherine Berry, puoliau vytis ją skersai per gatvę. Pagaliau pačiupes stvėriau merginą už liemens ir užsikėliau ant peties.
- Ne!!!- sušuko Kah, taip sukeldama man piktdžiugiško juoko bangą. - Nenenene
Ji daužėsi kumščiais man į nugarą. Nepaleidau tos "nenaudelės" tol, kol iš juoko man paskaudo pilvą.
- Na, man tikrai tavęs gaila, spindulėli, todėl tave paleidžiu, - paskutinį kart nusijuokęs tariau ir atsargiai pastačiau Kathe ant kojų.
- Aš esu jums labai dėkinga, pone Lautneri - rankomis lygindama savo paltuką iškilmingai pareiškė.
- Malonu su jumis bendradarbiauti, madam, - linktelėjau galva.
Skambiai kartu nusijuokėme, taip užpildidami gatvės tuštumą savo balsais.
- Kath! - balsas sušuko kažkur už mūsų.
Mergina greitai atsisuko, aš taip pat. Tai buvo tas pats vaikinas iš nuotraukų.
- Neitai- nustebusiu tonu ištarė mergina. Jis priėjo prie jos ir pabučiavo jai į skruostą.
- Eii, aš kaip tik ėjau pas tave. - rūpestingomis akimis vaikinas žiūrėjo į ją. Mane kažkokia kesita banga apliejo.
- Aš einu pas Džeika, - Kath neatrodė, kad būtų labai įskaudinta. Nesupratau, juk ji pasakojo, kad jis kvailys, šunsnukis, idiotas, kad suteikė jai tiek skausmo, o dabar jiedu kalbasi lyg niekur nieko.. Man buvo keista, negi jie susitaikė?
- Geraii, puiku!- nusišypsojo Neitas , toks jo vardas kaip supratau- einu kartu, man kaip tik reikia pasikalbėti su juo.
Pasijutau nejukiai kai išgirdau, kad jis eis su mumis. Katherine atsisuko į mane ir plačiai šypsodamasi supažindinomane su Neitu. Pristatydama jį ,kaip "seną draugą".
Kažkas tarp jų vyksta ir ji aiškiai ne tik senas jos draugas.

8 dalis.

KATH POV:

- Iki.- Atsisveikinau su vaikinu ir išėjau.
Neitas pakvietė mane į kavinę. Rodos dabar jis labai pasikeitė, tapo visai kitu žmogumi.
Suvyriškėjo, užsiaugino raumenų. Anksčiau, kai buvom kartu, jis buvo nesubrendęs vaikėzas su dramblio svajonėmis, tačiau būtent dėl to aš jį ir mylėjau.... Rodos jo svajonės išsipildė, jis tapo teisininku, dirba geroje firmoje. Šnekėdamas nebežvilgčioja į šalis, įgijo pasitikėjimo savimi. Dabar jo akys spinduliavo ir jis pats atrodė lyg naujai gimęs.
- Kath!- pasivijo mane Neitas.
Greitai žvigtelėjau atgal.
- Palikai megztuką, - pridusiusiu balsu tarė ir padavė.
- O, am, dėkui, - šyptelėjau ir pasiėmusi meztinį jau ruošiausi eiti kai jis dar kartą sustabdė mane už rankos.
- Norėjau tau dar kai ką pasakyti, - timptelėjo mane arčiau, aš truputi pasimečiau. Galvoje praslinko prisiminimai, kai jis mane paliko, įskaudino. Aš dar buvau visai vaikas, verkiau nenustodama mėnesių mėnesiuis. O tada kai galiausiai visiškai pamiršau jį, jis čia, stovi priešais mane ir saldžiu balseliu šneka, tarsi nebūtų nieko įvykę.
 - Pasiilgau tavęs, -meiliai žiūrėjo man į akis (https://31.media.tumblr.com/76b8baa590055d9f04fbb231c03bf903/tumblr_n0prv9z3dz1rqy6q8o1_250.gif) . Anksčiau gal tai ir būtų suveikę, nuoširdūs žodžiai... Saldus žvilgsnis ,bet dabar man tai nieko nebereiškia.
- Nereikia...- išnėriau savo ranką iš jojo. Nebenorėjau lipti į tą pačią klampynę antrą kartą.
- ...Kath'e, prašau, padėkim viską iš naujo.. Praėjo tiek daug laiko.- suėmė mano abu delnus ir įspraudė tarp savųjų.
- Reikėjo pagalvoti apie tai anksčiau, pavyzdžiui tada, kai palikai mane būtent tada, kada man tavęs reikėjo labiausiai.- man tikrai susikaupė daug emocijų, tačiau stengiausi nepratrūkti.
- Manai aš nekentėjau!?  O grįžau čia ne šiaip sau, grįžau čia tavęs, Kath'e, iki pilnos laimės man reikia tik tos ypatingos merginos, kurią pažinojau anksčiau.
- Tu pasirinkai, Neitai, - šyptelėjau. Tai buvo nuoširdi šypsena, tikrai.
Jo akys nukrypo kažkur kitur. Neito akys sutviskėjo. Jis pirštais užčiuopė mano ant kaklo esančią grandinėlę ir uoliai akimis ją apžiūrinėjo.
- Tu vis dar ją turi,- šyptelėjo lūpų kampučiais. - prisimeni, kaip aš tau ją padovanojau?
Man virptelėjo širdis, ją tarsi, užliejo staigi šilumos bangą. Prisiminiau kaip aš gulėjau ligoninėje, visa serganti, su aukščiausia temperatūra, silpna ir išvydau jį, tarpduryje su glėbiu gėlių ir maža dėžute, man tai buvo lyg sapnas. Atidariusi dėžutę išvydau grandinėlę ant užkabintos mažytės širdutės. O jos kitoj pusėj, vos įžiūrimai buvo išraižyta K + N. Buvau visai pamiršus, kad aš ją nešioju. Bet bandydama ją nusiimti visada jausdavausi per daug keistai. Nepaisant visko, tai buvo viena geriausių dienų mano gyvenime.
- Taip, -švelniai nusijuokiau. Gera turėti tokius prisiminimus.
- Žinai! Manau tai ženklas!-sujudo vaikinas.Buvau švelniai nustebusi.- Tai ženkas, kad tu dar manęs nepamišai, saulute, ir, kad man verta nenuleisti rankų.
Aš žiūrėjau į jį kaip  beproti, bet pagaliau suvokusi ką jis pasakė skambiai nusijuokiau.
-...Ir jeigu yra koks nors vaikinas kuris tave stabdo, aš kovosiu, -ryžtingu balsu tarė, taip priversdamas mane nusijuokti. man patiko toks jo užsidegimas, patiko ir ta mintis, kad aš kažkam vis dėlto rūpiu.
- Na, vienas pliusas tas kad nėra jokio vaikino...niekada ir nebuvo...- tyliai burbtelėjau sau panosėj, tikėdamasi, kad niekas neišgirs.
- Puiku! Dar geriau, - švelniai nusijuokė vaikinas, suimdamas mane už pečių. Šiurpuliukai perėjo mano kūnu. Visgi išgirdo.- tik noriu, kad žinotum, kad myliu tave ir noriu susigrąžinti senus laikus.
        Pro mano akis praėjo visos akimirkos, visos laimingos akimirkos kartu. Tos skausmingos, mano kaničios dienos pasimiršo akimirksniu. Prisiminiau ir mūsų pirmąjį bučinį, ir kaip kartu juokemės, verkėm, liūdėjom, kvatojomės.... Kaip sakoma pirmoji meilė visada išlieka įsimintiniausia. Sena meilė nerūdija...

Ką tu man darai Neitai Hordonai?