- Iki.- Atsisveikinau su vaikinu ir išėjau.Neitas pakvietė mane į kavinę. Rodos dabar jis labai pasikeitė, tapo visai kitu žmogumi.
Suvyriškėjo, užsiaugino raumenų. Anksčiau, kai buvom kartu, jis buvo nesubrendęs vaikėzas su dramblio svajonėmis, tačiau būtent dėl to aš jį ir mylėjau.... Rodos jo svajonės išsipildė, jis tapo teisininku, dirba geroje firmoje. Šnekėdamas nebežvilgčioja į šalis, įgijo pasitikėjimo savimi. Dabar jo akys spinduliavo ir jis pats atrodė lyg naujai gimęs.
- Kath!- pasivijo mane Neitas.
Greitai žvigtelėjau atgal.
- Palikai megztuką, - pridusiusiu balsu tarė ir padavė.
- O, am, dėkui, - šyptelėjau ir pasiėmusi meztinį jau ruošiausi eiti kai jis dar kartą sustabdė mane už rankos.
- Norėjau tau dar kai ką pasakyti, - timptelėjo mane arčiau, aš truputi pasimečiau. Galvoje praslinko prisiminimai, kai jis mane paliko, įskaudino. Aš dar buvau visai vaikas, verkiau nenustodama mėnesių mėnesiuis. O tada kai galiausiai visiškai pamiršau jį, jis čia, stovi priešais mane ir saldžiu balseliu šneka, tarsi nebūtų nieko įvykę.
- Pasiilgau tavęs, -meiliai žiūrėjo man į akis (https://31.media.tumblr.com/76b8baa590055d9f04fbb231c03bf903/tumblr_n0prv9z3dz1rqy6q8o1_250.gif) . Anksčiau gal tai ir būtų suveikę, nuoširdūs žodžiai... Saldus žvilgsnis ,bet dabar man tai nieko nebereiškia.
- Nereikia...- išnėriau savo ranką iš jojo. Nebenorėjau lipti į tą pačią klampynę antrą kartą.
- ...Kath'e, prašau, padėkim viską iš naujo.. Praėjo tiek daug laiko.- suėmė mano abu delnus ir įspraudė tarp savųjų.
- Reikėjo pagalvoti apie tai anksčiau, pavyzdžiui tada, kai palikai mane būtent tada, kada man tavęs reikėjo labiausiai.- man tikrai susikaupė daug emocijų, tačiau stengiausi nepratrūkti.
- Manai aš nekentėjau!? O grįžau čia ne šiaip sau, grįžau čia tavęs, Kath'e, iki pilnos laimės man reikia tik tos ypatingos merginos, kurią pažinojau anksčiau.
- Tu pasirinkai, Neitai, - šyptelėjau. Tai buvo nuoširdi šypsena, tikrai.
Jo akys nukrypo kažkur kitur. Neito akys sutviskėjo. Jis pirštais užčiuopė mano ant kaklo esančią grandinėlę ir uoliai akimis ją apžiūrinėjo.
- Tu vis dar ją turi,- šyptelėjo lūpų kampučiais. - prisimeni, kaip aš tau ją padovanojau?
Man virptelėjo širdis, ją tarsi, užliejo staigi šilumos bangą. Prisiminiau kaip aš gulėjau ligoninėje, visa serganti, su aukščiausia temperatūra, silpna ir išvydau jį, tarpduryje su glėbiu gėlių ir maža dėžute, man tai buvo lyg sapnas. Atidariusi dėžutę išvydau grandinėlę ant užkabintos mažytės širdutės. O jos kitoj pusėj, vos įžiūrimai buvo išraižyta K + N. Buvau visai pamiršus, kad aš ją nešioju. Bet bandydama ją nusiimti visada jausdavausi per daug keistai. Nepaisant visko, tai buvo viena geriausių dienų mano gyvenime.- Taip, -švelniai nusijuokiau. Gera turėti tokius prisiminimus.
- Žinai! Manau tai ženklas!-sujudo vaikinas.Buvau švelniai nustebusi.- Tai ženkas, kad tu dar manęs nepamišai, saulute, ir, kad man verta nenuleisti rankų.
Aš žiūrėjau į jį kaip beproti, bet pagaliau suvokusi ką jis pasakė skambiai nusijuokiau.
-...Ir jeigu yra koks nors vaikinas kuris tave stabdo, aš kovosiu, -ryžtingu balsu tarė, taip priversdamas mane nusijuokti. man patiko toks jo užsidegimas, patiko ir ta mintis, kad aš kažkam vis dėlto rūpiu.
- Na, vienas pliusas tas kad nėra jokio vaikino...niekada ir nebuvo...- tyliai burbtelėjau sau panosėj, tikėdamasi, kad niekas neišgirs.
- Puiku! Dar geriau, - švelniai nusijuokė vaikinas, suimdamas mane už pečių. Šiurpuliukai perėjo mano kūnu. Visgi išgirdo.- tik noriu, kad žinotum, kad myliu tave ir noriu susigrąžinti senus laikus.
Pro mano akis praėjo visos akimirkos, visos laimingos akimirkos kartu. Tos skausmingos, mano kaničios dienos pasimiršo akimirksniu. Prisiminiau ir mūsų pirmąjį bučinį, ir kaip kartu juokemės, verkėm, liūdėjom, kvatojomės.... Kaip sakoma pirmoji meilė visada išlieka įsimintiniausia. Sena meilė nerūdija...
Ką tu man darai Neitai Hordonai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą