Sedėjau šalia savo lovos. Vienas. Tamsoje. Brolis seniai užmigo. Taip pat seniai grįžau iš to vakarėlio, jeigu galima jį taip pavadinti. Negalėjau užmigti galvoje suosi mintys. Kur Kath? Su kuo ji? Ką ji veikia? Ar jai viskas gerai? Ar ji nesužeista? Ar ji saugi? Ar jai nešalta? Ką ji sau galvoja šitaip darydama. Aš čia sėdžiu ir mirštu iš nervų, kol ji nežinia kur bastosi ir dar meluoja. Žinau, ji ne mano mergina ir bla bla bla, bet aš rūpinuos ja. Nes žinau, kad daugiau ji nieko neturi. Ji galėtų bent jau dar kartą paskambinti,pasakkyti, kad ji saugi, ji jau namie ir viskas gerai.. Jeigu ir toliau taip, aš tikrai nušoksiu nuo proto...
Pasigirdo beldimas į duris. 3 nakties, tikrai?
Sunkiai atsistojau nuo grindų ir nuėjau durų link. Atsidusęs pravėriau jas.
- Kath,- išpūčiau akis pamatęs ją stovinčią tarpduryje.
- Aš galvojau apie tai ką tu sak....
- Palauk, -pertraukiau ją. Buvau labai pasipiktinęs. Na kitavertus bent jau dabar žinau, kad ji gyva, - dabar 3 nakties, kodėl tu ne namie, nemiegi ?Ji nuleido žvilgsnį į žemę ir nestabiliai susvyravo.
- Kath, tu girta? - sugriebiau ją už pečių, kad ši nenuvirstų.
Įleidau ją pro duris ir užvėriau lauko duris. Nesulaukiau jos atsakymo.
- Kur tu buvai? Žinojau, kad tu iš tikrųjų ne namie, bet kada tu spėjai taip prisigerti?
Ji taip darydavo ir anksčiau. Kai kildavo kokios problemos ji imdavo ir tiesiog prisigerdavo. Aišku, tai būdavo retenybė, bet....
- Man dabar labai sunkus laikotarpis ir man to labai reikėjo....- Pagaliau atsakė mergina. Iš tikro, ji net apkvaitusi atrodė gražiai... - aš tiesiog nebežinojau kur daugiau eiti ir tada...
- Atėjai būtent ten kur reikėjo, - apglėbiau ją abiem savo rankom. Buvo šilta...gera.
-aš supratau dar kai ką...- tarė mergina. - man reikėjo "to", bet dar labiau man reikėjo tavęs, Neitai.
Nuo šitų jos žodžių man suspurdėjo širdis. Žinau, tai skamba lėkštai, bet, tai tikrai įvyko.
- Na, dabar tu žinai kaip aš jaučiuosi visą laiką, - susijuokiau. Tai buvo tiesa.
Mergina truputi atitrūko nuo mano glėbio ir pabučiavo mano lūpas. Taip švelniai, kaip visada, kaip anksčiau Visai taip pat kaip prisimenu. Maniau ji ant manęs pyks dar ilgai, bet rodos prisiminimai sušildė jos širdį.
- Myliu tave, - pagaliau ištarė. Po dviejų metų, pagaliau ir vėl išgirdau šiuos, pačius nuostabiausius, mano girdėtus žodžius iš jos lūpų. Negaliu paaiškinti koks jausmas mane užliejo. Buvau laimingas, pagaliau laimingas.
- Gerai, nes aš myliu tave, - kilstelėjau jos smakrą ir dar kartą pabučiavau ją.
Dieve, su kitomis merginomis Romoje, niekas nesijautė taip, dabar suprantu kodėl. Mano širdis visą tą laiką liko čia. Londone. Pas Kathe. Ahh, ir kodėl aš ją taip myliu? O tas jausmas, dabar užliejo mane visą.
Koridoriuj užsidegė šviesa.
- Labas vakaras, ar aš....turėčiau sakyti.... Labas rytas?- išniro Aronas ir tarė apsimiegojusiu balsu. Kad ir kaip būtų sunku, teko atitraukt lūpas nuo Kath. Ji vėl susvyravo, bet aš spėjau ją sugauti.
- Labas, Labas, o dabar padėk man ją kur nors paguldyti. - nusijuokiau ir pakėliau Kath ant rankų. Ji buvo nedidelio ūgio, todėl lengvutė. Kath švelniai apsivijo rankomis mano kaklą ir prisiglaudė prie krūtinės.
Nors nuo jos ir trenkė alkoholiu, bet taip pat buvo galima užuosti saldžius kvepalus ant jos kaklo.
Kathe veda mane iš proto. Jaučiuos kaip.... Įsimylėjęs iki ausų paauglys. Tai mane nervina, bet...kartu ir užveda. Atrodo, galėčiau padaryt bet ką.
KATH POV:
Pabudau, gulėdama ne savo lovoje. Achh, kodėl po tokių švenčių aš niekad neatsibundu namie?! Buvo keista, nes jaučiausi pakankamai gerai, galva skaudėjo, plalyginus, nedaug, o ir bloga nebuvo. Tačiau vargu ar galėčiau tiksliai nupasakoti ką aš veikiau. Žinau tik tai kad pasiaučiau, kaip niekada gerai. Dar nežinau ką reiks pasakyt Hannai, na, bet juk aš skambinau Neitui ir prašiau perduot jai žinią. Būtent ia aš ir atsibudau, pas Neitą. Kathe, tu kvailė... Apsidairiau, senasis jo brolio butas, gerai jį prisimenu. Ant lentynų sudeliotos nuo traukos, albumai, keletas apdulkėjusių knygų. Išlipau iš lovos ir pradėjau apžiūrinėti juos. Daugybė nuotraukų su rėmeliais stovėjo čia. Juose buvo pavaizduota Arono šeima, tarp jų ir Neitas, ir judviejų sesuo Džina. Daugybė kitų nuotraukų kuriuose Aronas su savo mergina, dabar jau - buvusia mergina. Na, toks tas jau Hordonų bruožas turbūt, palikt ir išeit. Šiuose rėmelių margumynuose radau ir tikrai vieną nesitikėtą fotografiją. Joje sedėjom aš su Neitu, o šalia po geros naktelės miegojo Aronas. Prisimenu tai. Plati šypsena sužibėjo mano veide, negalėjau jos nuslėpti prisiminus tą akimirką, tą dieną. Nežinojom ką daryti, kur dėti Aroną .-Gerai išsimiegojai?- išgirdau Neito balsą už savęs. Padėjau nuotrauką ant lentynos ir atsisukau per petį.
- Taip, puikiai - tariau atsisukau į jo pusę visu kūnu. Nenorėjau galvoti apie vakarykštę dieną, tuo labiau, kai nelabai prisimenu ką čia veikiau, sakiau ,dariau.... Bijojau, kad galbūt, pasakiau per daug arba padariau kvailystę. Bet, tiek to... Jie mane turėtų supranti, ypač Neitas, kad mano išgėrusios žodis, praktiškai, nieko nereiškia. \O gal čia tik aš save taip įtikinėju? Sakoma, apkvaitęs protas - blaivi širdis....
Vaikinas truputi pasimetė, tai mane nustebino, nes tai visiškai nebūdinga jam.
Stojo ausyse spiegianti tyla, nei vienas iš mūsų nežinojo ką pasakyti. Aš vis mąsčiau, ko aš čia atėjau, tačiau paklausti Neito būtų...keista.
- Am...aš noriu viską išdėstyt paprastai, nes, supranti, vakar diena...- man buvo kažkodėl sunku šnekėti... sakiniai buvo nerišlūs ir rankomis mosavau, kaip pakvaišus.
- Mhm, taip... Ha, - švelniai nusijuokė vaikinas.
- ....Aš tikrai nežinau kaip aš čia atsiradau, bet...
- Palauk, tu NIEKO neprisimeni? - pertraukė mane. Jis atrodė nustebęs ir...nusivylęs.
- Ne visiškai... - nutęsiau, iš tikro, dalelė manęs gailėjosi, kad vakar taip pasielgiau.
Jis nuleido galvą, iš jo pečių krestelėjimo buvo gaima manyti kad jis susijuokė, o tada vėl pakelė savo šypseną į mane, bet aš žinau tą šypseną ji dirbtinė. Atpažinčiau ją ir po 100 metų. Neitas mostelėjo rankomis.
- Na tai ką, sveikinu, tavęs laukia nuostabios pagirios! - nesupratau ką turėjo reikšti šis jo gestas. Tačiau tai skambėjo ironiškai.
Neitas dar keletą akimirkų žiūrėjo man į akis, bet po to apsigręžė ir išėjo iš kambario. Ką?
Pasekiau iš paskos jo.
- Ei, tiesiog, norėjau pasakyt, kad atsiprašau, jei kaip nors tave įžeidžiau vakar ar kaip nors kitaip...
- Ne, tu neįžeidei manęs, - ir vėl pertraukė mane vaikinas,- tu pasielgei blogiau.
Per mane perėjo šiurpuliukai. Apie ką jis kalba?
-... Tu suteikei man viltį, akimirką...padarei mane laimingu, o dabar, paprasčiausiai, viską sutrypei.
Nežinojau ką atsakyti. Jau žiojausi tarti žodžius, bet jie niekaip neišėjo iš mano gerklės. Nors neprisimenu, bet numanau apie ką jis kalba. Dabar jau žinojau, ko atėjau pas jį vakar. Kvailė, Kath, tu esi didžiausia kvailė, jog vis dar nori jo.
- Neitai...- nutęsiau ir atsidusau, tikrai, nuoširdžiai nežinojau ką pasakyti jam.
- Nors sakai, kad neprisimeni, bet tu žinai apie ką aš. Ir tai yra tiesa, viskas ką tu sakei yra tiesa ir tu žinai tai, Kath, - Mačiau jo akis ir kaip jos, tvirtindamos šiuos žodžius, žiūri į mane.
- Ne, tu nesupran...
- Dabar tu skaudini mane, kad visa tai neigi, - mane jau pradeda erzinti, jo pertraukinėjimas. - dabar aš neprašau tavęs sugrįžti pas mane ar atleisti man, aš tiesiog noriu, kad tu neslėptum to savyje, kad pasakytum man. Juk tam ir reikalingi du žmonės, kad kalbėtųsi.
Vaikinas suėmė mano plaštaką ir vėl pakėlė savo akis į mano. Tas žvilgsnis pamažu žudė mane iš vidaus. Jo akys laukė atsakymo.
Giliai atsidūsau, man buvo sunku...
-... Noriu išgirsti ką jauti dabar, iš tavo lūpų, kad TU pasakytum tai, o ne alkoholis.
Manyje siautė visokie vėjai ir šalti, ir šilti.... Visi jo ištarti žodžiai privertė šiurpuliukais nueiti visą mano kūną, o prisilietimas suplasnoti tuos drugelius mano pilve.
Ištraukiau plaštaką iš jo rankos. Uždėjau ranką ant jo kaklo ir nykščiu švelniai braukiau per kairįjį skruostą.
Šyptelėjau lūpų kampučiais. Manyje susikaupė tiek įvairiausių jausmų ir man, sakyčiau, buvo...gera.
- Tu esi šiknius, Neitai, - nusijuokiau. Jo veido išraiška nereiškė nieko gero, - dėl to, kaip tu verti mane jaustis.
Jis taip pat šyptelėjo. Ta šypsena... Dieve! Su ja tik užmigti, o tada pabusti.
- Vadinasi, tu ne ką geresnė, - suėmė mano laisvą ranką ir pridėjo sau prie širdies.
Tas jausmas vėl perėjo mano kūnu, ta šilta srovelė, siūriananti mano kūnu kaskart išgirdus jo balsą, ar pajutus prisilietimą. Aš dievinu šį jausmą, tačiau, kartu ir nekenčiu, kokia silpna ir palaužiama galiu būti tada.
Nuleidau žvilgsnį į žemę, nes, tikriausiai, atrodžiau kvailai vis spoksodama į jo šypseną. Abi savo rankas priglaudžiau jam prie krūtinės.
- Pasiilgau tavęs, - pasakiau ir rankomis apsikabinau jo liemenį. Švelniai prisiglaudžiau. Nežinau, kas sugalvojo apsikabinimus, bet jis turbūt išgelbėjo ne vieną gyvybę.
- Tu nė nenumanai, kaip aš pasiilgau tavęs, tavo balso. - Stipriai apsivijo mane rankomis. - tavo muzikos ir prisilietimų.
Neitas viena ranka vis glostė mano plaukus. Stipriau spustelėjau jo krūtinę, man buvo netgi geriau, nei gera...
- Gal galim taip stovėt visą dieną? - paklausiau. Neitas susijuokė.
- Nors ir visą savaitę,- priglaudė lūpas prie mano viršugalvio. Tikrai, norėčiau, kad ši akimirka tęstųsi amžinai, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
- Norėjai sužinoti ką aš jaučiu ar ne? - tariau.
- Žinoma.
- Na, aš laiminga, - pakėliau galvą į jį. - Būdama čia, ir aš nesigailiu, kad nenustojau tavęs mylėti.
Neito akys sužerėjo ir jis nusišypsojo jomis.
- Atleisk man, Kath, - dabar jo akyse galėjau įžvelgti tą tikrąjį gailėstį. Nuoširdų. - Aš nesigailiu gyvenime nei vieno savo poelgio, išskyrus tą, kai išvažiavau ir palikau tave čia. Praradau du metus laimės. Du suknistus metus. Gal tau taip ir neatrodo, bet aš kentėjau taip pat smarkiai, kaip ir tu. Todėl ir grįžau, kad pagaliau užsibaigtų ta kankynė. Ir negaliu ramiai gyventi, kol tu man neatleisi už savo pralietas ašaras.
Man nebesvarbu. Visiškai atsileidau. Kai buvau jo glėby, atrodo visas pasaulis aplinkui išnyko. Išliejau viską širdį, gal tai į gerą? Gal Neitas buvo teisus, sakydamas, kad nereikia viso to laikyt savyje?
pakėliau akis į jį ir pasitikau bučinį. Neitas švelniai pabučiavo mano lūpas ir toliau stovėjo priglaudęs savo lūpas man prie viršugalio ir apglėbęs rankomis.
Staiga suskambo jo telefonas. Neitas dvejojo ar eiti atsiliepti, bet manęs paragintas išsitraukė mobilujį ir atsiliepė. Jo veide kybančią šypseną keitė mąstymo raukšlės ant kaktos ir susirūpinusi išraiška.
Pasikalbėjęs su kažkuo keletą minučių jis padėjo ragelį ir tylėjo.
- Kas nutiko? - suklusau, iš jo veido išraiškos, nebuvo galima tikėtis nieko gero.
- Atleisk, turiu eit, - jo mintys dabar nuklydo kažkur labai labai toli.
- Kaip tai? Kas skambino?
- Pabūk čia, Aronas turėtų tuoj grįžti. Papasakosiu viską vėliau, Gerai? - pasiėmė mašinos raktelius ir telefoną ir jau ruošėsi eiti pro duris,kai atsigežęs sugrįžo prie manęs.
- myliu tave, - linktelėjau ir Neitas išbėgo pro duris.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą