KATHERINE POV:
Mano galva..... Mano galva lyg prikimšta švino. Atrodo, kad tuoj perskils per pusę. Šiaip ne taip pakėliau galvą nuo pagalvės. Buvau dideliame, baltame, erdviame kambaryje. Nuo didelio šviesos kiekio šioje patalpoje, man net akis suskaudo.
Išlipu iš lovos. Mano suknelė buvo visa susilamdžiusi ir netgi kažkuo apipilta. Name sklido kažkokie garsai, sekdama juos atsiradau virtuvėje, kur prie viryklės stovėjo Haroldas.- Labas rytas, spindulėli, - juokėsi iš manęs jis.
- Taip ir sakyk, kad atrodau tragiškai.- Mane labai pykino, buvau susivelus ir dvelkiau alkoholiu.
- Tu atrodai tragiškai, - toliau juokėsi. - imk.
Ištiesė man stiklinę vandens. Paėmiau ir ppora kartų gurkštelėjau.
- Pagal mano galvos skausmą galima numanyt, kad smagi naktelė nusimatė vakar.- sukikenau.
- O kaip tu manai, - šyptelėjo man ta "šelmiška" šypsena.
- Eei,- nusijuokiau ir gurkštelėjus paskutinį gurkšnį stiklinėj, atsistojusi padėjau stiklinę šalia Harrio.
- Gerai, kad šiandien šeštadienis,- nusijuokė vaikinas. Šeštadienis?! Ne... tas prakeiktas darbas, pas tą prakeiktą suskį ir jo nelemtą šutvę. Susiėmiau už galvos. Kaip aš galėjau pamiršti.
Greitai žvilgtelėjau į laikrodį, kabantį virš durų. 10:15.... Mane nudės, mane užmuš ir sukapos į gabalėlius.
-O ne....- pradėjau panikuoti, -o ne, o ne!- nežinojau kur dėtis. Tai atrodydama negaliu rodytis viešumoje.
- Kas atsitiko?- suraukė kaktą Harris.
- Man prieš tris valandas reikėjo būti darbe!! - Atsistojau ir išėjau ieškoti savo daiktų. Harris ėjo paskui mane.
- Aš galiu tave nuvešt iki ten kur reikia.
Aš tarsi negirdėjau ką jis sako. Suradau savo rankinę, išsitraukiau telefoną paskambinsiu Polui, gal dar ne per vėlu pasakyti kažką tam bosui. UUUGGHH išsikrovęs telefonas. Ar kas nors galėtų būti blogiau?!
Greitai stvėriau savo paltą, apsirengiau, jau ruošiausi autis batus, kai pamačiau atsakyma į savo pirmai užduotą klausimą. Taip, gali būti blogiau, nes mano bato kulnas visiškai nulūžęs. Atsisukau į Harry. Buvau visiškai savim nusivylus. Praslydau siena ant žemės ir atsisėdus atsidūsau.
- Mane atleis.- atsidūsau ir vėl...ir vėl.ir vėl/
-gal dar spėtum, -prisėdo prie manęs vaikinas.
- O gal aš tiesiog nenoriu,- tariau. Taip, nenoriu, man atsibodo ten būti tarsi vergei. Tarnauti ten kur nevertina mano talento ir liepia dirbti sandeliuose. Nebenoriu tokio darbo, tokio gyvenimo.
- jeigu ten iš tikro taip , kaip pasakojai vakar, neturėtum ten grįžti.- pritarė man.
- Ką man reiks daryt toliau?-garsiai pagalvojau.
Hazz kažką mąstė.
- Galėtum dirbt pas mane, - nelaukiau tokio atsakymo.
- Bet juk aš muzikantė, Harry, aš nieko nenusimanau apie kitus dalykus.-šyptelėjau.
- Tu sugebėtum, -taip pat šyptelėjo.
Stojo tyla. Tačiau ne ta nejauki tyla, kurios negali tverti, stojo rami, gera tyla...
- Apie vakar,- nusijuokiau vien prisiminus, - atleisk jei ko prišnekėjau, juk žinai kaip būna...
- Man patiko, kad tu išsipasakojai man, - Harris šnekėjo labai užtikrintai, tačiau švelniai ir ramiai. Tas iš tikro man labai patiko. Jis atsistojo ir ištiesė rankas man padaryti tą patį.
-... ir ačiū, kad nepalikai manęs "tokios" kažkur nakty, vienos, -šyptelėjau. Jis nežinojo nė ką atsakyti, nei KAIP atsakyti.
Ramiai apsikabinau jį, kai pajutau , kad jis taip pat apglėbė mane rankomis, stipriai apglėbė rankomis.
- Nėr už ką.- atsakė.
Po keleto akimirkų atsitraukiau.
- Na, manau man jau reikia eiti, pasitikti savo likimo. - šyptelėjau. Grįšiu namoo, tada eisiu į teatrą, turbūt visiems aišku, kas manęs ten laukia....
- na, jei eisi apsirengus taip, tai jis turėtų dar pagalvoti, dėl atleidimo, - skambiai nusijuokė. Niuktelėjau jam į ranką ir koketiškai pasikedenus plaukus apsioviau "sulūžusius" batus. Šlūpčiodama ėjau durų link.
- Šiandien tavęs nebenešiosiu, - eidamas už manęs burbėjo. Atsidariau duris.
- Ate, -"linksmai" šyptelėjau prieš išeidama ir uždarydama duris.
- Iki, atsargiai lipk laiptais, -dar išgirdau ir uždarau durimis. Durniukas....- Paskambink man,
Iškišo galvą pro duris. Plačiai nusišypsojau ir inktelėjau.
-...Neversk man pačiam tavęs ieškoti, spindulėli.
- Ate, ate, -mostelėjau ranka ir nusijuokiau.
_____________________________________________________________________
Pradėjo smarkiai snigti, o aš stovėjau gatvėje prie savo "nuostabiojo" teatro su dviem dežėmis rankose.
Prieš keletą akimirkų skambinau Hannai, kadangi kol susirasiu naują darbą, turiu kažkur gyventi, nes už nuomą susimokėti dabar neįtengsiu. Žinoma, ji sutiko. Netgi aptarė tokį dalyką, kad galėčiau gyventi pas ją kiek reikės. Dabar surinkau Harrio numerį is paspaudžiau skambinimo mygtuką. Kaip jis ir rašė.
- Klausau, - rimtu tonu tarė.
- Labas...dar kartą, -šyptelėjau.
- Ei, sveikaa, kaip sekėsi?- jau atlėgusiu balsu pasakė.
- Dbar oficialiai esu bedarbė, - tariau.
- Tai visgi tave atleido...
- Iš tikrųjų... išėjau pati, -šnekėdama telefonu pusiau bėgdama susiradau artimiausią stogelį, pasislėpti nuo sniego.
- O! ką darysi dabar?- smalsavo vaikinas.
-Nežinau.. Bet turėsiu DAUG laiko apie tai pagalvoti, - nusijuokiau, bet tai tiesa.
-Na juk žinai, kad isada gali skambint man, Kathe,- pasitikinčiai tarė Harris.
Nežinau kodėl, bet per tokį trumpą laiką, aš spėjau jį pamėgti ir įgyjau nemažą pasitikėjimą juo.
Keista, aš aprastai taip nedarau...
- taip, - tolumoj rie manęs artėjo vienas, labai pažįstamas veidas- atl-tleisk.... perskambinsiu tau vėliau.
- Neitai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą