7 dalis.

KATHERINE POV:

Mano galva..... Mano galva lyg prikimšta švino. Atrodo, kad tuoj perskils per pusę. Šiaip ne taip pakėliau galvą nuo pagalvės. Buvau dideliame, baltame, erdviame kambaryje. Nuo didelio šviesos kiekio šioje patalpoje, man net akis suskaudo.
Išlipu iš lovos. Mano suknelė buvo visa susilamdžiusi ir netgi kažkuo apipilta. Name sklido kažkokie garsai, sekdama juos atsiradau virtuvėje, kur prie viryklės stovėjo Haroldas.
- Labas rytas, spindulėli, - juokėsi iš manęs jis.
- Taip ir sakyk, kad atrodau tragiškai.- Mane labai pykino, buvau susivelus ir dvelkiau alkoholiu.
- Tu atrodai tragiškai, - toliau juokėsi. - imk.
Ištiesė man stiklinę vandens. Paėmiau ir ppora kartų gurkštelėjau.
- Pagal mano galvos skausmą galima numanyt, kad smagi naktelė nusimatė vakar.- sukikenau.
- O kaip tu manai, - šyptelėjo man ta "šelmiška" šypsena.
- Eei,- nusijuokiau ir gurkštelėjus paskutinį gurkšnį stiklinėj, atsistojusi padėjau stiklinę šalia Harrio.
- Gerai, kad šiandien šeštadienis,- nusijuokė vaikinas. Šeštadienis?! Ne... tas prakeiktas darbas, pas tą prakeiktą suskį ir jo nelemtą šutvę. Susiėmiau už galvos. Kaip aš galėjau pamiršti.
Greitai žvilgtelėjau į laikrodį, kabantį virš durų. 10:15.... Mane nudės, mane užmuš ir sukapos į gabalėlius.
-O ne....- pradėjau panikuoti, -o ne, o ne!- nežinojau kur dėtis. Tai atrodydama negaliu rodytis viešumoje.
- Kas atsitiko?- suraukė kaktą Harris.
- Man prieš tris valandas reikėjo būti darbe!! - Atsistojau ir išėjau ieškoti savo daiktų. Harris ėjo paskui mane.
- Aš galiu tave nuvešt iki ten kur reikia.
Aš tarsi negirdėjau ką jis sako. Suradau savo rankinę, išsitraukiau telefoną paskambinsiu Polui, gal dar ne per vėlu pasakyti kažką tam bosui. UUUGGHH išsikrovęs telefonas. Ar kas nors galėtų būti blogiau?!
Greitai stvėriau savo paltą, apsirengiau, jau ruošiausi autis batus, kai pamačiau atsakyma į savo pirmai užduotą klausimą. Taip, gali būti blogiau, nes mano bato kulnas visiškai nulūžęs. Atsisukau į Harry. Buvau visiškai savim nusivylus. Praslydau siena ant žemės ir atsisėdus atsidūsau.
- Mane atleis.- atsidūsau ir vėl...ir vėl.ir vėl/
-gal dar spėtum, -prisėdo prie manęs vaikinas.
- O gal aš tiesiog nenoriu,- tariau. Taip, nenoriu, man atsibodo ten būti tarsi vergei. Tarnauti  ten kur nevertina mano talento ir liepia dirbti sandeliuose. Nebenoriu tokio darbo, tokio gyvenimo.
- jeigu ten iš tikro taip , kaip pasakojai vakar, neturėtum ten grįžti.- pritarė man.
- Ką man reiks daryt toliau?-garsiai pagalvojau.
Hazz kažką mąstė.
- Galėtum dirbt pas mane, - nelaukiau tokio atsakymo.
- Bet juk aš muzikantė, Harry, aš nieko nenusimanau apie kitus dalykus.-šyptelėjau.
- Tu sugebėtum, -taip pat šyptelėjo.
Stojo tyla. Tačiau ne ta nejauki tyla, kurios negali tverti, stojo rami, gera tyla...
- Apie vakar,- nusijuokiau vien prisiminus, - atleisk jei ko prišnekėjau, juk žinai kaip būna...
- Man patiko, kad tu išsipasakojai man, - Harris šnekėjo labai užtikrintai, tačiau švelniai ir ramiai. Tas iš tikro man labai patiko. Jis atsistojo ir ištiesė rankas man padaryti tą patį.
-... ir ačiū, kad nepalikai manęs "tokios" kažkur nakty, vienos, -šyptelėjau. Jis nežinojo nė ką atsakyti, nei KAIP atsakyti.
Ramiai apsikabinau jį, kai pajutau , kad jis taip pat apglėbė mane rankomis, stipriai apglėbė rankomis.
- Nėr už ką.- atsakė.
Po keleto akimirkų atsitraukiau.
- Na, manau man jau reikia eiti, pasitikti savo likimo. - šyptelėjau. Grįšiu namoo, tada eisiu į teatrą, turbūt visiems aišku, kas manęs ten laukia....
- na, jei eisi apsirengus taip, tai jis turėtų dar pagalvoti, dėl atleidimo, - skambiai nusijuokė. Niuktelėjau jam į ranką ir koketiškai pasikedenus plaukus apsioviau "sulūžusius" batus.  Šlūpčiodama ėjau durų link.
- Šiandien tavęs nebenešiosiu, - eidamas už manęs burbėjo. Atsidariau duris.
- Ate, -"linksmai" šyptelėjau prieš išeidama ir uždarydama duris.
- Iki, atsargiai lipk laiptais, -dar išgirdau ir uždarau durimis. Durniukas....- Paskambink man,
Iškišo galvą pro duris. Plačiai nusišypsojau ir inktelėjau.
-...Neversk man pačiam tavęs ieškoti, spindulėli.
- Ate, ate, -mostelėjau ranka ir nusijuokiau.

_____________________________________________________________________

Pradėjo smarkiai snigti,  o aš stovėjau gatvėje prie savo "nuostabiojo" teatro su dviem dežėmis rankose.
Prieš keletą akimirkų skambinau Hannai, kadangi kol susirasiu naują darbą, turiu kažkur gyventi, nes už nuomą susimokėti dabar neįtengsiu. Žinoma, ji sutiko. Netgi aptarė tokį dalyką, kad galėčiau gyventi pas ją kiek reikės. Dabar surinkau Harrio numerį is paspaudžiau skambinimo mygtuką. Kaip jis ir rašė.
- Klausau, - rimtu tonu tarė.
- Labas...dar kartą, -šyptelėjau.
- Ei, sveikaa, kaip sekėsi?- jau atlėgusiu balsu pasakė.
- Dbar oficialiai esu bedarbė, - tariau.
-  Tai visgi tave atleido...
- Iš tikrųjų... išėjau pati, -šnekėdama telefonu pusiau bėgdama susiradau artimiausią stogelį, pasislėpti nuo sniego.
- O! ką darysi dabar?- smalsavo vaikinas.
-Nežinau..  Bet turėsiu DAUG laiko apie tai pagalvoti, - nusijuokiau, bet tai tiesa.
-Na juk žinai, kad isada gali skambint man, Kathe,- pasitikinčiai tarė Harris.
Nežinau kodėl, bet per tokį trumpą laiką, aš spėjau jį pamėgti ir įgyjau nemažą pasitikėjimą juo.
Keista, aš aprastai taip nedarau...
- taip, - tolumoj rie manęs artėjo vienas, labai pažįstamas veidas- atl-tleisk.... perskambinsiu tau vėliau.
- Neitai?

6 dalis

HARRY POV:

- Du prašau, - paprašiau barmeno jau turbūt kokį dvidešimtą kartą.- Dėkui.
Kathe visiškai nusigėrė. Gerai yra tik tai, kad aš beveik negėriau ir esu blaivus, nes neįsiaizduoju kaip reiktų ją išgabenti iš šios skylės.
- Žinai, mano gyvenimas yra sumauta skylė- veldama liežuvį tarė.- mano tėvai žuvo avarijoj, turiu brolį, kuris nežino, kad aš esu jo sesuo ir laiko mane paskutinėje vietoje kad ir ką aš dėl jo padaryčiau. Dirbu pas didžiausia šunsnukį pasaulyje ir neturiu iš kur semtis muzikinio įkvėpimo.
- Na žinai, pas mane ta pati situacija.
- Pas tave viskas kitaip...- nutęsė- Tu turi kompaniją, neturi niekam dirbti, kiti dirba tau, tikriausiai turi krūva merginų ir palaikančią šeimą.- mostelėjo rankomis.
- Taip gal tik atrodo, bet iš tikro, mano motina mane kaltina, dėl tėvo mirties, o su savo seese ir broliu nesimačiau penkerius metus. O dėl merginų... Turėjau vieną merginą... Buvom susižadėję, kai ji pabėgo su kažkokiu pašlemėku dailininku. Sakė, kad jai "reikia nuotykių".
- aš buvau beviltiškai įsimylėjus, bet tas nelemtas šunsnukis sudaužė mano širdį į milijonus gabaliukų... Visi jūs vienodi...- mačiau kaip po truputi merkiasi jos akys-Praėjo beveik dveji metai o a ji vi dar sumautai mylius.-šie jos žodžiai mane truputi sutrikdė- ir kokio aš velnio viską pasakoju tau, visai svetimam žmogui....- užsivertė paskutinį stikliuką iki dugno.
- eei, gali manim pasitikėti, Kath, - uždėjau savo ranką ant josios, kuri buvo padėta ant baro.
- Aš jaučiuosi tokia vieniša....- dabar jos lūpomis šnekėt pradėjo alkoholis.
Ji šnekėjo taip, kaip ir pats aš jaučiausi viduje. Toks vienišas, tuščias, paliktas. Mes panašaus likimo žmonės..
Kathe padėjo galvą ant baro ir pravirko. Alkoholis daro savo. Supratau jos išgyvenimus. Jos gyvenimas kaip ir mano, nelengvas...
- Gerai, gal tau jau užteks.
Barmenas jai iš naujo pripildė stikliuką.
- Ačiū, jau nebereikia.- išsitraukiau piniginę ir padėjau ant baro šimtinę.
Atsargiai pakėliau Kathe nuo baro ir pakėliau ant rankų.
Ji nebuvo sunki, todėl ir nešti buvo palyginus lengva.  Mergina apsivijo rankomis mano kaklą.
- Gal galit iškviest taksi, -paprašiau barmeno, nes laikydamas Kathe negalėjau išsitraukti telefono.
Po kelių akimirkų ji pradėjo spurdėti, muistytis taip norėdama atsistoti ant savo kojų. Paleidau ją.
Ji buvo visiškai VISIŠKAI nestabili.
- neik, -sulaikiau ją, kai susvyravo bandydama eiti.
- Man viskas gerai, - pasirėmė į sieną.
- Paskutinį kartą kai tu rėmeisi į sieną, buvai sumušta ir apvogta,- nusijuokiau, taip sukeldamas ir jai šypseną veide.
Priėjau ir vėl švelniai ją pakėliau.
- Nenoriu, kad susižeistum.
Po keletos akimirkų atvažiavo taksi ir atsargiai pasodinau jau snūduriuojančią Kathe. Įsėdau pats ir pasakiau savo namų adresą. Žinojau kur gyvena ji, tačiau negalėjau palikti jos vienos tokioje būsenoje. Iš dalies tai aš kaltas, kad ji tokia girta. Galėjau neleisti jai tiek prisiliuobti. Jaučiuos...kažkiek atsakingas už ją ir jausčiaus kaltas, kai kažkas atsitiktų jei aš ją palikčiau.
Praėjus keliolikai minučių taksi sustojo mano namų kieme. Išlipau ir paėmiau jau miegančią Kath. Atsargiai pastačiau ją ant kojų kol rakinau namo duris. Ji truputi prasibudino, prisiglaudė prie manęs, kad neapvirstų. Kažkas manyje suvirpėjo šią akimirką.
- Eime, - sušnabždėjau merginai. Užmečiau vieną jos ranką sau už kaklo, o pats prilaikiau ją už liemens.
Įvedžiau pro slenkstį, vos ne vos nuaviau tuos nelemtus aukštakulnius ir užvedžiau Kath į antrą aukštą, į svečių miegamąjį. Paguldžiau, nurengiau jai paltą ir užklojau ją pačią su antklode. Nemanau, kad rytoj ji kažką atsimins.
- Harry, - kai jau stojaus eiti ištarė.- ačiū.
Pritūpiau prie jos atgal.
- Už ką?-šyptelėjau.
- Už tai, kad taip...gražiai su manim elgiesi....ne taip kaip visi kiti idiotai.
Dar kart šyptelėjau ir patraukiau jos plaukus nuo akių.
- Labanakt, -tariau ir išėjau.

___________________________________________
Labai trumputėėė daliisz :D tikiuosi patinka jums šita istoriją. :)))

5 dalis.

HARRY POV:

Paskutinę savaitę niekaip negaliu nustoti galvoti apie Kathe, apie tą įvykį gatvėje ir bare, apie ją. Apie jos susitaršusius, drėgnus plaukus. Apie jos mėlynas, nors ir ašarotas, tačiau šviečiančias akis. Apie jos gležnumą. Nors ir nepažįstu jos ir vienintėliai kartai kai ją esu matęs buvo tragiški, negaliu nustoti apie ją galvot. Lyg nevalingas judesys.
Buvo jau vakaras, kai aš pasilikau šiandien darbe. Pastatas buvo tuščias, na, beveik. Buvo galima girdėti tylos spengimą ausyse. Pabaigęs paskutinius darbus, lengvai pakilau nuo kėdės ir akimis apžvelgiau visą kabinetą. Tos pačios baltos sienos, netvarkingas, popieriais apkrautas ,pilkas stalas, pora vazonų gėlių ir pilkuma, jau įkyrėjusi iki gyvo kaulo. lengva ranka pakėliau paltą, greitai į apsisiaučiau ir pasiėmęs reikalingus daiktus išėjau iš kabineto. Visas koridorius aidėjo nuo mano žingsnių. Pagaliau nulipęs laiptais dar kartą apsidairiau. Taip pat atrodo ir mano gyvenimas, pilkas, visada toks pats, kiekvienas mano žingsnis sekamas, girdimas, matomas.... O visas visada taip pat, bent jau nuo tos dienos, tamsu, nykų. Nebegaliu pakęsti savo darbo, kolegų, šio prakeikto pastato ir viso likusio pasaulio. Ir..Kai rodos atsiranda kažkoks vos įžvelgiamas žiburėlis toje dykynėje kurioje gyvenu... Tuoj pat atsiranda ir kažkas, kas jį užgęsina... Tada visas prasideda nuo pradžių. Bet kur aš dingsiu? Taip, būtų lengva viską mesti, pabėgti, išeiti ir nebegrįžti. Bet ar tai būtų gyvenimas? Kol kas, vis dar tikiu, kad kažkur ten, vaikšto žmogus, nusivylęs gyvenimu kaip ir aš, ir kad tas žmogus atsiras mano gyvenime, gal ne šiandien, gal ne ryto, ne po savaitės ar mėnesio. Gal tai užtruks metus, du, ar dešimt? Bet kas gali pakeisti meilę, tą tyrą ,mažą padarėlį kurį augina du žmonės, jį maitina, augina, rūpinasi.
Isėdęs į mašiną po kelių, išsitęsusių minučių, jau stovėjau prie namų durų. su palengvėjimu įžemgiau namo. Vis dar negalėjau atsikratyti minčių apie Kathę. Dieve, ar tai kada nors baigsis?!
staiga suskambo mano telefonas.
- Klausau, -sunkiai atsidūsau.
- HAROLDAI?! KUR TU?!- išgirdau spiegiantį Keitės balsą. Ji mano pavauotoja. Staiga prisiminiau apie labdaros renginį šįvakar. Acch, visai išėjo iš galvos.
- Aš jau pakeliui, -burbtelėjau ir padėjau ragelį.

KATHERINE POV:

-Kodėl mes tai darom?- žvilteėjau į Polą ir atsidūsau.
- Nes mums reikia pinigų, Kath, prisimeni?- nusijuokė ir aėmė padėklus su šampano taurėmis.
- Bet juk mes muzikanntaaai, -nutęsiau ir taip pat paėmiau dar vieną padėklą.
- Muzikantai, kaip mes, kartais turi šiknius viršininkus, todėl taip ir nutinka.
Pritardamai linktelėjau ir atsidusus išėjau. Renginys buvo skirtas labdarai, skurstantiems anglijos vaikams paremti. Gal ir kilni mintis surenfti tokią šventę, padėti vaikams, bet kažkodėl abejoju, ar tie pinigai ir surikti daiktai galiausiai nukeliauja iki tų vargšelių. Žmonės paeiliui mane stabdė čiupdami taures. Dar kartą atsidūsau. Laukia ilga naktelė.....

HARRY POV:

- Sveiki....Labas, mhm, labas vakaras, - paeiliui sveikinaus su visais "draugais". Neturėjau visai noro čia šiandien būti....
- Harry, -taip pat spiegdama pribėgo Keitė. - Labas! Nuostabiai atrodai!
Keitė nuostabi moteris, tačiau labai erzinanti. Ji išties man daug yra padėjus ir galiu laikyti ją tikra draugę.
- tu taip pat, Keit, - šyptelėjau jai ir ėjau tolyn. Spragtelėjau vaikinukui, daijusiam šampaną, jam priėjus čiuptelėjau vieną taurę ir padėkojau.
Pajutau rankas ant savo pečių.
- Heeey, - Lanos balsą atpažinčiau iš bet kur.
Atsisukau veidų į ją.
- Sveika, -dirbtinai šyptelėjau. Nužvelgiau ją. Tipiška blondinė. Sijonas vos dengiantis šlaunis, iškirptė, kuri pasako viską apie ją...
- Am, norėjau apie kai ką su tavimi pasikalbėti, -sukikeno mergina. Mintyse atsidūsau.
- Gal pasikalbėsime....Pirmadienį....darbe....- tariau rimtu veidu.
- Bet...
- Jokių išsisukinėjimų, Lana,  pasilinksmink, - šyptelėjau ir patapšnojęs jai per petį nuėjau toliau.
Žvilgtelėjau į sceną. Ant jos stovėjo būrelis muzikantų su instrumenais. Po kelių akimirkų jie užėmė savo vietas, pasitaisė instrumnetus ir užgrojo. Pasijaučiau kažkaip keistai, kažkaip...tuščiai. Norėčiau dabar čia stovėti su artimu žmogum.
Staiga į mano šoną kažkas smarkiai trinktelėjo. Šampanu apsipyliau visus balsus markinius ir švarko atlapus.
- Polai! Tu kvaily!- krykštelėjo mergina, atsitrenkusi į mane,  ant to pačio vaikino iš kurio paėmiau taurę. Tada atsisuko į mane ir tarė- Atleiskit mano draugui, jis labai nerangus, O! Harry, sveikas!
Nespėjau sureaguoti, KAth? Čia ji? Negalėju atsižiūrėti, ji atrodė... nuostabiai
- Accch, atleisk, tikrai, dabar tu visas...šlapias.- Ji išsitraukė nosinaitę r priėjus prie manęs pradėjo valyti dėmes.
- Kath, labas, - pagaliau tariau, man tarsi liežuvis nutirpo. Kas darosi. - Nieko tokio.
Šyptelėjau ir paėmęs iš jos nosinaitę pats pradėjau valytis.
- Pasistengsiu jam atkeršyti už tavo marškinius, - nusijuokė mergina.
Nežinau kas man pasidarė, negalėjau pratart nė žodžio. Nežinojau ką jai pasakyti.
-Harry, tau viskas gerai? - palietė mano petį Kath. Visa oda pašiurpo nuo jos prisilietimo.
- Taip, atleisk, užsigalvojau, - šyptelėjau.- Kaip tu laikaisi?
- Puikiai!- nusišypsojo ta nuostabia šypsena ir nuleido akis į žemę, - o kaip tu?
- Neblogai, žinai,, galėtų būt ir geriau.
Mergina šyptelėjo lūpų kampučiais.
Žvilgtelėjau atgal per petį.
- Ei, eime pašokt, - nusijuokiau ir nieko nelaukęs timptelėjau ją už rankos.
-Nee, -numykė.
- Juk aš neklausiau ar tu nori, - nusijuokiau ir atvedęs ją į šokių aikštelę, kur sukosi daugelis porų, uždėjau ranką at jos liemens o į kitą paėmiau Kath'es mažą rankutę.
- Ką tu veiki šiamereginyje?- paklausiau.
- ammm... Mane čia pakvietė... Mano viršininkas, - šyptelėjo Kath.- O tu?
- Aš remiu vaikus, su savo kompanija, - skamba taip banaliai....- O kur dirbi tu?
-Aš kompozitorė, - burbtelėjo Kath.
- Ooo, tai tu muzikantė!- nusijuokiau.-Norėčiau išgirsti tavo kūrybos.
Mergina sukikeno.
- Gal kažkada ir teks tau tokia garbė.
- Būčiau pamalonintas, - abuu nusijuokėm. Nejaučiau jokio diskomforto su ja. Senai taip nesijaučiau. Man buvo gera, gera netgi tylėti, ką jau kalbėti apie pašnekėsius. Šiandien niekaip negalėjau atsikratyti minčių apie ją, lyg nujausdamas, kad susitiksim. Nujaučiu, kad kuo toliau, tuo didesnė mano išsiblaškymo priežastis taps Kath, Katherine.
Salė pradėjo pildytis žmonėmis, nebuvo galima nė kur kojos padėti.
- Eime iš čia, - sušnabždėjau jai į ausį. Čia tpo sausąkimša, o man nusibodo čia būti. Pamiau Kath už rankos ir braudamasis pro minią suradau duris, pro kurias patekome į lauką.
-Eeei, man reikia pasiimti paltą ir rankinę, -sabtelėjo prie durų. Na buvo žiema, ji sualtu lauke su trumpa, melsva suknute.
-Palauk, aš greitai, - paleido mano ranką ir dingo minioje.

KATHERINE POV:

Greitai nuėjau į virtuvę, stvėriau savo rankinę ir paltą. Apsirengiau.
- Kur išsiruošei, Katherine? Juk dar nesibaigė mūsų pamaina.
- Žinoou -suinkščiau, -bet man labai reikia eiti. Atsakiau Polui.
- Kas tokio svarbaus?
- Paaiškinsi vėliau, bet tu juk mno geriausias draugas, Neitai,žinau, kad mane pridengsi, - užsisagsčiau palto sagas.
- Ir kodėl aš visada sutinku...- nutęsė.
- Ačiūū, - pakštelėjau jam į žandą,- tu pats geriausias!!
Išbėgau pas Harry. Žinoma, galėju neiti, likti čia, bet mane ten traukė eiti su juo.....

_____________________________________________________________

- mhmm, skanu, - nusijuokiau.
Nusipirkom kinietiško maisto ir sėdėjom ant laiptų prie pagrindinės Londono gatvės.
- Kur tu gyveni?- staiga paklausė vaikinas.
- Umm, visai netoli nuo čia, už poros kvartalų, - tariau iš įsimečiau kąsnį į burną.- o tu?
- Hm, - sukikeno, -irgi.
- Ha, keista, niekada tavęs nemačiau šitoj miesto daly.
- Aš Nesenai persikėliau čia, po tėvo mirties....- po paskutinių žodžių, Harolds visai paniuro.
- Užjaučiu... Mano tėtis taip pat nesenai mirė, mama taip pat.
Stojo tyla Na turbūt nei vienam žmogui nebūtų malonu kalbėti apie netektis ir ypač apie tokias brangias netektis...
- Ne, bet juk mes čia susirinkom ne liūdėti ar ne?- atsisuko į mane Harris ir šyptlėjo. Jo akys suspindėjo.
- Žinai ką, - ryžtingai atsistojau - eime nusipirkti kažko išgerti.
- Ką?- nesupranto manęs.
- Eiinam nusipirkti kažko išgerti susirinkom juk ne liūdėti, - ištiesiau ranką į Harry.