Paskutinę savaitę niekaip negaliu nustoti galvoti apie Kathe, apie tą įvykį gatvėje ir bare, apie ją. Apie jos susitaršusius, drėgnus plaukus. Apie jos mėlynas, nors ir ašarotas, tačiau šviečiančias akis. Apie jos gležnumą. Nors ir nepažįstu jos ir vienintėliai kartai kai ją esu matęs buvo tragiški, negaliu nustoti apie ją galvot. Lyg nevalingas judesys.Buvo jau vakaras, kai aš pasilikau šiandien darbe. Pastatas buvo tuščias, na, beveik. Buvo galima girdėti tylos spengimą ausyse. Pabaigęs paskutinius darbus, lengvai pakilau nuo kėdės ir akimis apžvelgiau visą kabinetą. Tos pačios baltos sienos, netvarkingas, popieriais apkrautas ,pilkas stalas, pora vazonų gėlių ir pilkuma, jau įkyrėjusi iki gyvo kaulo. lengva ranka pakėliau paltą, greitai į apsisiaučiau ir pasiėmęs reikalingus daiktus išėjau iš kabineto. Visas koridorius aidėjo nuo mano žingsnių. Pagaliau nulipęs laiptais dar kartą apsidairiau. Taip pat atrodo ir mano gyvenimas, pilkas, visada toks pats, kiekvienas mano žingsnis sekamas, girdimas, matomas.... O visas visada taip pat, bent jau nuo tos dienos, tamsu, nykų. Nebegaliu pakęsti savo darbo, kolegų, šio prakeikto pastato ir viso likusio pasaulio. Ir..Kai rodos atsiranda kažkoks vos įžvelgiamas žiburėlis toje dykynėje kurioje gyvenu... Tuoj pat atsiranda ir kažkas, kas jį užgęsina... Tada visas prasideda nuo pradžių. Bet kur aš dingsiu? Taip, būtų lengva viską mesti, pabėgti, išeiti ir nebegrįžti. Bet ar tai būtų gyvenimas? Kol kas, vis dar tikiu, kad kažkur ten, vaikšto žmogus, nusivylęs gyvenimu kaip ir aš, ir kad tas žmogus atsiras mano gyvenime, gal ne šiandien, gal ne ryto, ne po savaitės ar mėnesio. Gal tai užtruks metus, du, ar dešimt? Bet kas gali pakeisti meilę, tą tyrą ,mažą padarėlį kurį augina du žmonės, jį maitina, augina, rūpinasi.
Isėdęs į mašiną po kelių, išsitęsusių minučių, jau stovėjau prie namų durų. su palengvėjimu įžemgiau namo. Vis dar negalėjau atsikratyti minčių apie Kathę. Dieve, ar tai kada nors baigsis?!
staiga suskambo mano telefonas.
- Klausau, -sunkiai atsidūsau.
- HAROLDAI?! KUR TU?!- išgirdau spiegiantį Keitės balsą. Ji mano pavauotoja. Staiga prisiminiau apie labdaros renginį šįvakar. Acch, visai išėjo iš galvos.
- Aš jau pakeliui, -burbtelėjau ir padėjau ragelį.
KATHERINE POV:
-Kodėl mes tai darom?- žvilteėjau į Polą ir atsidūsau.
- Nes mums reikia pinigų, Kath, prisimeni?- nusijuokė ir aėmė padėklus su šampano taurėmis.
- Bet juk mes muzikanntaaai, -nutęsiau ir taip pat paėmiau dar vieną padėklą.
- Muzikantai, kaip mes, kartais turi šiknius viršininkus, todėl taip ir nutinka.
Pritardamai linktelėjau ir atsidusus išėjau. Renginys buvo skirtas labdarai, skurstantiems anglijos vaikams paremti. Gal ir kilni mintis surenfti tokią šventę, padėti vaikams, bet kažkodėl abejoju, ar tie pinigai ir surikti daiktai galiausiai nukeliauja iki tų vargšelių. Žmonės paeiliui mane stabdė čiupdami taures. Dar kartą atsidūsau. Laukia ilga naktelė.....
HARRY POV:
- Sveiki....Labas, mhm, labas vakaras, - paeiliui sveikinaus su visais "draugais". Neturėjau visai noro čia šiandien būti....
- Harry, -taip pat spiegdama pribėgo Keitė. - Labas! Nuostabiai atrodai!
Keitė nuostabi moteris, tačiau labai erzinanti. Ji išties man daug yra padėjus ir galiu laikyti ją tikra draugę.
- tu taip pat, Keit, - šyptelėjau jai ir ėjau tolyn. Spragtelėjau vaikinukui, daijusiam šampaną, jam priėjus čiuptelėjau vieną taurę ir padėkojau.
Pajutau rankas ant savo pečių.
- Heeey, - Lanos balsą atpažinčiau iš bet kur.
Atsisukau veidų į ją.
- Sveika, -dirbtinai šyptelėjau. Nužvelgiau ją. Tipiška blondinė. Sijonas vos dengiantis šlaunis, iškirptė, kuri pasako viską apie ją...
- Am, norėjau apie kai ką su tavimi pasikalbėti, -sukikeno mergina. Mintyse atsidūsau.
- Gal pasikalbėsime....Pirmadienį....darbe....- tariau rimtu veidu.
- Bet...
- Jokių išsisukinėjimų, Lana, pasilinksmink, - šyptelėjau ir patapšnojęs jai per petį nuėjau toliau.
Žvilgtelėjau į sceną. Ant jos stovėjo būrelis muzikantų su instrumenais. Po kelių akimirkų jie užėmė savo vietas, pasitaisė instrumnetus ir užgrojo. Pasijaučiau kažkaip keistai, kažkaip...tuščiai. Norėčiau dabar čia stovėti su artimu žmogum.
Staiga į mano šoną kažkas smarkiai trinktelėjo. Šampanu apsipyliau visus balsus markinius ir švarko atlapus.
- Polai! Tu kvaily!- krykštelėjo mergina, atsitrenkusi į mane, ant to pačio vaikino iš kurio paėmiau taurę. Tada atsisuko į mane ir tarė- Atleiskit mano draugui, jis labai nerangus, O! Harry, sveikas!
Nespėjau sureaguoti, KAth? Čia ji? Negalėju atsižiūrėti, ji atrodė... nuostabiai
- Accch, atleisk, tikrai, dabar tu visas...šlapias.- Ji išsitraukė nosinaitę r priėjus prie manęs pradėjo valyti dėmes.
- Kath, labas, - pagaliau tariau, man tarsi liežuvis nutirpo. Kas darosi. - Nieko tokio.
Šyptelėjau ir paėmęs iš jos nosinaitę pats pradėjau valytis.- Pasistengsiu jam atkeršyti už tavo marškinius, - nusijuokė mergina.
Nežinau kas man pasidarė, negalėjau pratart nė žodžio. Nežinojau ką jai pasakyti.
-Harry, tau viskas gerai? - palietė mano petį Kath. Visa oda pašiurpo nuo jos prisilietimo.
- Taip, atleisk, užsigalvojau, - šyptelėjau.- Kaip tu laikaisi?
- Puikiai!- nusišypsojo ta nuostabia šypsena ir nuleido akis į žemę, - o kaip tu?
- Neblogai, žinai,, galėtų būt ir geriau.
Mergina šyptelėjo lūpų kampučiais.
Žvilgtelėjau atgal per petį.
- Ei, eime pašokt, - nusijuokiau ir nieko nelaukęs timptelėjau ją už rankos.
-Nee, -numykė.
- Juk aš neklausiau ar tu nori, - nusijuokiau ir atvedęs ją į šokių aikštelę, kur sukosi daugelis porų, uždėjau ranką at jos liemens o į kitą paėmiau Kath'es mažą rankutę.
- Ką tu veiki šiamereginyje?- paklausiau.- ammm... Mane čia pakvietė... Mano viršininkas, - šyptelėjo Kath.- O tu?
- Aš remiu vaikus, su savo kompanija, - skamba taip banaliai....- O kur dirbi tu?
-Aš kompozitorė, - burbtelėjo Kath.
- Ooo, tai tu muzikantė!- nusijuokiau.-Norėčiau išgirsti tavo kūrybos.
Mergina sukikeno.
- Gal kažkada ir teks tau tokia garbė.
- Būčiau pamalonintas, - abuu nusijuokėm. Nejaučiau jokio diskomforto su ja. Senai taip nesijaučiau. Man buvo gera, gera netgi tylėti, ką jau kalbėti apie pašnekėsius. Šiandien niekaip negalėjau atsikratyti minčių apie ją, lyg nujausdamas, kad susitiksim. Nujaučiu, kad kuo toliau, tuo didesnė mano išsiblaškymo priežastis taps Kath, Katherine.
Salė pradėjo pildytis žmonėmis, nebuvo galima nė kur kojos padėti.
- Eime iš čia, - sušnabždėjau jai į ausį. Čia tpo sausąkimša, o man nusibodo čia būti. Pamiau Kath už rankos ir braudamasis pro minią suradau duris, pro kurias patekome į lauką.
-Eeei, man reikia pasiimti paltą ir rankinę, -sabtelėjo prie durų. Na buvo žiema, ji sualtu lauke su trumpa, melsva suknute.
-Palauk, aš greitai, - paleido mano ranką ir dingo minioje.
KATHERINE POV:
Greitai nuėjau į virtuvę, stvėriau savo rankinę ir paltą. Apsirengiau.
- Kur išsiruošei, Katherine? Juk dar nesibaigė mūsų pamaina.
- Žinoou -suinkščiau, -bet man labai reikia eiti. Atsakiau Polui.
- Kas tokio svarbaus?
- Paaiškinsi vėliau, bet tu juk mno geriausias draugas, Neitai,žinau, kad mane pridengsi, - užsisagsčiau palto sagas.
- Ir kodėl aš visada sutinku...- nutęsė.
- Ačiūū, - pakštelėjau jam į žandą,- tu pats geriausias!!
Išbėgau pas Harry. Žinoma, galėju neiti, likti čia, bet mane ten traukė eiti su juo.....
_____________________________________________________________
- mhmm, skanu, - nusijuokiau.
Nusipirkom kinietiško maisto ir sėdėjom ant laiptų prie pagrindinės Londono gatvės.
- Kur tu gyveni?- staiga paklausė vaikinas.
- Umm, visai netoli nuo čia, už poros kvartalų, - tariau iš įsimečiau kąsnį į burną.- o tu?
- Hm, - sukikeno, -irgi.
- Ha, keista, niekada tavęs nemačiau šitoj miesto daly.
- Aš Nesenai persikėliau čia, po tėvo mirties....- po paskutinių žodžių, Harolds visai paniuro.
- Užjaučiu... Mano tėtis taip pat nesenai mirė, mama taip pat.
Stojo tyla Na turbūt nei vienam žmogui nebūtų malonu kalbėti apie netektis ir ypač apie tokias brangias netektis...
- Ne, bet juk mes čia susirinkom ne liūdėti ar ne?- atsisuko į mane Harris ir šyptlėjo. Jo akys suspindėjo.
- Žinai ką, - ryžtingai atsistojau - eime nusipirkti kažko išgerti.
- Ką?- nesupranto manęs.
- Eiinam nusipirkti kažko išgerti susirinkom juk ne liūdėti, - ištiesiau ranką į Harry.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą