.jpg)
- Nežinau, kas tai buvo, aš tiesiog parkritau, - tariau, imdma ledukus iš Hnnos rankų ir dėdama juos sau prie galvos.
Tikrai stipriai susitrenkiau.
Tas paslaptinasis žmogus padėjo man atsistoti, tačiau taip ir neįžvelgiau jo veido. Žinau, tik tai, kad ten buvo vyras ar vaikinas... Aukštas...
Dar pridėjau ledukus prie galvos. Šaltis pasklido mano oda. Žvilgtelėjau į į kambarį įeinančią Hanna su dviem puodeliais garuojančiuos arbatos.
- vienas šaukštelis cukraus, kaip tu mėgsti, - nusijuokė ir pastatė arbatą ant staliuko.
- Ačiū, -šyptelėjau ir padėjau kompresą ant stalo.
Hanna atsiuntė man šypsena, tačiau ji buvo dirbtinė.
Ji buvo kažkokia susimąsčiusi ir tyli, kaip niekada. Ji visada buvo "plepioji" ir nuolat besikvatojanti draugė, o aš mąstančioji, daugiau nei kalbanti....
Jai kažkas atsitiko, ko ji man nepasakoja.
- Ar Džeikas buvo atėjęs?-buvau susirūpinusi.
Hannos veidas dar labiau paniuro. Taip ir maniau.
- Ką tas šunsnukis ir vėl padarė, Hann?!- sušukau. Jis toks kvailys, stengiausi , kad jis laikytusi kuo toliau nuo Hannos, nes kur tik būna Džeikas - ten visada kažkas lieka įskaudintas.
- Nieko, tiesiog, negaliu patikėti, kuo jis pavirto...- a6ara nusirito Hannos skruostu, kuri1 ji greitu mostu nusivalė.
- Ei, ateik čia, - ištiesiau rankas ir apkabinau ją. Jiedu daug iškentėjo. Paskutiniu metu, Džeikas tapo visiškai nesavas, tapo piktas, agresyvus, impulsyvus, bjaurus ir savanaudis. Jis skaudina Hanna savo elgesiu. Jos gyvenimas ir taip ne rožėm klotas. Pažįstu Džeika visą savo gyvenima ir nesuvokiu, kas jam atsitiko. Man reikia su juo pasikalbėti, neleisiu jam skaudinti Hannos. Nenoriu matyti ir vėl jos kenčiančios.
- Ačiū, kad esi šalia, - tarė ir spustelėjo mane draugė. Dar minutę pagalvojusi, aš atsistojau nuo sofos.
- Tikiuosi, nesupyksi, bet aš jau turiu eiti,- pagriebiau savo paltuką ir rankinę.
- Bet juk tu ką tik atėjai, Kath, - Hanna nesuprato, kodėl išeinu. Tai gerai, nes nenoriu, jog ji žinotu, kad einu pas Džeiką.
- Ach.. Aš tikrai..pamiršau, kad turiu kai ką padaryti teatre, Neitas minėjo man tai, ebt aš tikrai pamiršau, Hann, iki, -apsirengiau ir atsisveikinusi išėjau pro duris. Greitai nulipau laiptais iš 5 į 1 aukštą ir žengiau apsnigta gatve. Pūga aprimo, vakar buvo gražus.
Gerai, man pirma reikia susirasti Džeiką.
Išsitraukiau savo telefoną ir surinkau vaikino numerį. Jis man kaip brolis, Džeikas nuo vaikystės man kaip brolis... Kur jis dabar?
-Klausau, - netikėtai išgirdau balsą anapus mobiliojo.
- Džeikai? Kur tu?- užsipuoliau jį, buvau tikrai susinervinusi, tačiau kartu ir susirūpinusi.
-Aš tik truputi linksminuos, Kath, nusiramink, - nusijuokė savo kvailu juoku. Šmaikštuolis.
- Ar tu girtas?- Paklausiau. Kai surasiu ji, prisiekiu, atrėšiu jam toki morala, kaip niekada. Jei turėčiau brolį, pamokyčiau jį, tačiau dabar turiu tik Džeika, nesiruošiu jam nusileisti, jis nuėjo per toli.
Minutėlę pagalvojau...
Žinau kur jis.
- Aš tik biški išgėriau, - bandė teisintis, bet staiga nutilo ir padėjo ragelį. Ka?
Įsidėjau telefoną į rankinę ir ėjau į džordžo barą. Jis ten bus.
Paspartinau žingsnį ir ėjau greičiau, baras buvo visai netoli, todėl paėjusi porą kvartalų, jau stovėjau prie jo durų. Už jų girdėjosi siaubingas garsas, šuksniai. Kiekvieną penktadieni čia susirenka meancholiški vyrukai, kurie nori "pasilinksminti" kol galiausiai nusigeria iki žemės graibymo ir išvyti iš šio pastato miega prie gatvės suoliukų.
Įžengiau į tą vietą. Žmonių buvo sausąkimša. akimis dairiausi jo. Vis dar turiu to ryžto gerai jį pakratyti.
- Ei, mažute, nori paiždykauti?- sugriebė mane už rankos kažkoks vyras. Jis buvo užsidėjęs akinius nuo saulės, buvo visiškai plikas. Truputi išsigandau.
- Ne, gal kažkada kitą kartą, - dirbtinai nusišypsojau ir išnėriau ranką, tačiau jis ir vėl mane sugriebė.
- Kodėl ne dabar, - greitu judesiu, jis prisitraukė mane prie savęs, ir pradėjo liesti. Bandžiau pasipriešinti, tačiau jis stipriai laikė mane. Aplinkiniai net nekreipė dėmesio, turbūt tai jiems per daug įprasta.
- Ei ,paleisk merginą, - žemas vyriškas balsas pasigirdo man už nugaros. Nepažįstamas balsas. Vyras, kuris vis dar mane laikė susiraukė.
- O kas tu toks būsi, kad man nurodynetum?- regis jis buvo vienas tų vaikinų, kurie greita įsiunta. Laimė, todėl jis mane paleido.
- Tas, kuris gali išmalti tau snuki, - Mane gynęs vaikinas trenkė "blogiukui" tačiau greitai gavo smūgį atgal. "blogiukas" buvo akivaizdžiai stipresnis, tad mano "gynėjas" buvo patiestas ant grindų.
Greitai prie jo pribėgau.
- Tu gal išprotėjai?! Tu jo vos neužmušei!-pradėjau šaukti. Vaikinas, gulėjo ant žemės, jo nosis smarkiai kraujavo. Jis pasimuistė, tačiau neatsisėdo.
"Blogiukas" pasišalino nieko nesakęs.
- Tau viskas gerai?- atsiklaupiau prie to vaikino, aplink mus buvo susispietę minia žmonių. Išsitraukiau servetėlę ir valiau kraują nuo jo veido. Apsidairiau, aplink visi stovėjo ir net nesiruošė padėti, jie tik smeigė savo apsavigusius žvilgsniu į mus, atrodė, jog vieni smerkia, kiti stebisi, o dar kiti tiesiog žiūri, nes neturi kito užsiemimo šioje sumautoje skylėje.
Padavėja atnešė ledukų įvyniotų į rankšluostuką. Pridėjau juos prie vaikino jau nebetaip kraujuojančios, tačiau ištinusios nosies. Jis atsimerkė ir paėmęs kompresą iš mano rankų atsisėdo, vis dar ant grindų, tačiau regis žmonės pradėjo skirstytis prie to ką veikė pirmai.
- O Dieve, aš labai atsiprašau, jums nereikėjo jam smogti, ar jums viskas gerai? Labai skauda? Atsipra...
- Kodėl tu tiesiog man nepadėkoji, kad išgelbėjau nuo to šunsnukio, - pertraukė mane vaikinas, ir aš šyptelėjau. Taip, jis teisus. Jis išterė taip besijuokdamas.
- Ačiū, - ištariau tai nedrąsiai, nežinau kodėl. Aš visada taip darau. Tai mane erzina, tai yra aš pati erzinu save....
Vaikinas atsistojo ir ištiesė ranką , kad ir aš padaryčiau tą patį.
- Kuo tu vardu?- tarė.
- am..aš- Katherine, galit mane vadinti Kath.- šyptelėjau, aš tikrai skolinga šiam vaikinui, -o jūs?
- Harry, ir vadink mane "tu", nes "jūs" skamba sumautai, - Harry susijuokė.
Jis pradėjo dairytis į visas puses lyg kažko ieškodamas. Norėjau kažką pasakyti jam ar dar kartą padėkoti, bet liežuvis tarsi neprisivertė ištarti nė žodžio.
- Štai, - jis išsitraukė iš kišenės savo piniginę ir ištraukė kažkokią baltą, nedidelę kortelę, - imk, paskambink man, dabar aš jau turiu eiti, atleisk.
Harry įbruko man į rankas ta popiergalį ir išbėgo.
Žvilgtelėjau į tą kortelę, kurioje buvo parašyta:
"Harold James Lautner
+430-568-945 "
Man pasidarė įdomu.
- Ei, ateik čia, - ištiesiau rankas ir apkabinau ją. Jiedu daug iškentėjo. Paskutiniu metu, Džeikas tapo visiškai nesavas, tapo piktas, agresyvus, impulsyvus, bjaurus ir savanaudis. Jis skaudina Hanna savo elgesiu. Jos gyvenimas ir taip ne rožėm klotas. Pažįstu Džeika visą savo gyvenima ir nesuvokiu, kas jam atsitiko. Man reikia su juo pasikalbėti, neleisiu jam skaudinti Hannos. Nenoriu matyti ir vėl jos kenčiančios.
- Ačiū, kad esi šalia, - tarė ir spustelėjo mane draugė. Dar minutę pagalvojusi, aš atsistojau nuo sofos.
- Tikiuosi, nesupyksi, bet aš jau turiu eiti,- pagriebiau savo paltuką ir rankinę.
- Bet juk tu ką tik atėjai, Kath, - Hanna nesuprato, kodėl išeinu. Tai gerai, nes nenoriu, jog ji žinotu, kad einu pas Džeiką.
- Ach.. Aš tikrai..pamiršau, kad turiu kai ką padaryti teatre, Neitas minėjo man tai, ebt aš tikrai pamiršau, Hann, iki, -apsirengiau ir atsisveikinusi išėjau pro duris. Greitai nulipau laiptais iš 5 į 1 aukštą ir žengiau apsnigta gatve. Pūga aprimo, vakar buvo gražus.
Gerai, man pirma reikia susirasti Džeiką.
Išsitraukiau savo telefoną ir surinkau vaikino numerį. Jis man kaip brolis, Džeikas nuo vaikystės man kaip brolis... Kur jis dabar?
-Klausau, - netikėtai išgirdau balsą anapus mobiliojo.
- Džeikai? Kur tu?- užsipuoliau jį, buvau tikrai susinervinusi, tačiau kartu ir susirūpinusi.
-Aš tik truputi linksminuos, Kath, nusiramink, - nusijuokė savo kvailu juoku. Šmaikštuolis.
- Ar tu girtas?- Paklausiau. Kai surasiu ji, prisiekiu, atrėšiu jam toki morala, kaip niekada. Jei turėčiau brolį, pamokyčiau jį, tačiau dabar turiu tik Džeika, nesiruošiu jam nusileisti, jis nuėjo per toli.
Minutėlę pagalvojau...
Žinau kur jis.
- Aš tik biški išgėriau, - bandė teisintis, bet staiga nutilo ir padėjo ragelį. Ka?
Įsidėjau telefoną į rankinę ir ėjau į džordžo barą. Jis ten bus.
Paspartinau žingsnį ir ėjau greičiau, baras buvo visai netoli, todėl paėjusi porą kvartalų, jau stovėjau prie jo durų. Už jų girdėjosi siaubingas garsas, šuksniai. Kiekvieną penktadieni čia susirenka meancholiški vyrukai, kurie nori "pasilinksminti" kol galiausiai nusigeria iki žemės graibymo ir išvyti iš šio pastato miega prie gatvės suoliukų.
Įžengiau į tą vietą. Žmonių buvo sausąkimša. akimis dairiausi jo. Vis dar turiu to ryžto gerai jį pakratyti.
- Ei, mažute, nori paiždykauti?- sugriebė mane už rankos kažkoks vyras. Jis buvo užsidėjęs akinius nuo saulės, buvo visiškai plikas. Truputi išsigandau.
- Ne, gal kažkada kitą kartą, - dirbtinai nusišypsojau ir išnėriau ranką, tačiau jis ir vėl mane sugriebė.
- Kodėl ne dabar, - greitu judesiu, jis prisitraukė mane prie savęs, ir pradėjo liesti. Bandžiau pasipriešinti, tačiau jis stipriai laikė mane. Aplinkiniai net nekreipė dėmesio, turbūt tai jiems per daug įprasta.
- Ei ,paleisk merginą, - žemas vyriškas balsas pasigirdo man už nugaros. Nepažįstamas balsas. Vyras, kuris vis dar mane laikė susiraukė.
- O kas tu toks būsi, kad man nurodynetum?- regis jis buvo vienas tų vaikinų, kurie greita įsiunta. Laimė, todėl jis mane paleido.
- Tas, kuris gali išmalti tau snuki, - Mane gynęs vaikinas trenkė "blogiukui" tačiau greitai gavo smūgį atgal. "blogiukas" buvo akivaizdžiai stipresnis, tad mano "gynėjas" buvo patiestas ant grindų.
Greitai prie jo pribėgau.
- Tu gal išprotėjai?! Tu jo vos neužmušei!-pradėjau šaukti. Vaikinas, gulėjo ant žemės, jo nosis smarkiai kraujavo. Jis pasimuistė, tačiau neatsisėdo.
"Blogiukas" pasišalino nieko nesakęs.
- Tau viskas gerai?- atsiklaupiau prie to vaikino, aplink mus buvo susispietę minia žmonių. Išsitraukiau servetėlę ir valiau kraują nuo jo veido. Apsidairiau, aplink visi stovėjo ir net nesiruošė padėti, jie tik smeigė savo apsavigusius žvilgsniu į mus, atrodė, jog vieni smerkia, kiti stebisi, o dar kiti tiesiog žiūri, nes neturi kito užsiemimo šioje sumautoje skylėje.
- O Dieve, aš labai atsiprašau, jums nereikėjo jam smogti, ar jums viskas gerai? Labai skauda? Atsipra...
- Kodėl tu tiesiog man nepadėkoji, kad išgelbėjau nuo to šunsnukio, - pertraukė mane vaikinas, ir aš šyptelėjau. Taip, jis teisus. Jis išterė taip besijuokdamas.
- Ačiū, - ištariau tai nedrąsiai, nežinau kodėl. Aš visada taip darau. Tai mane erzina, tai yra aš pati erzinu save....
Vaikinas atsistojo ir ištiesė ranką , kad ir aš padaryčiau tą patį.
- Kuo tu vardu?- tarė.
- am..aš- Katherine, galit mane vadinti Kath.- šyptelėjau, aš tikrai skolinga šiam vaikinui, -o jūs?
- Harry, ir vadink mane "tu", nes "jūs" skamba sumautai, - Harry susijuokė.
Jis pradėjo dairytis į visas puses lyg kažko ieškodamas. Norėjau kažką pasakyti jam ar dar kartą padėkoti, bet liežuvis tarsi neprisivertė ištarti nė žodžio.
- Štai, - jis išsitraukė iš kišenės savo piniginę ir ištraukė kažkokią baltą, nedidelę kortelę, - imk, paskambink man, dabar aš jau turiu eiti, atleisk.
Harry įbruko man į rankas ta popiergalį ir išbėgo.
Žvilgtelėjau į tą kortelę, kurioje buvo parašyta:
"Harold James Lautner
+430-568-945 "
Man pasidarė įdomu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą