Mano galva plyšta. Pasiėmiau puodelį arbatos nuo staliuko ir gurkštelėjau. Šilta srovelė perbėgo mano kūnu.
Patalpa buvo visišai tuščia ir velniškai šalta. Čia stovėjo tik vienas, senas fortepijonas. Senajame teatre repetuoti galiu tik čia, nors galima sakyti aš čia gyvenu. Ryte į teatra ateinu anksčiau, akd galėčiau pagroti, vėliau dirbu, padedu aktoriams ruoštis spektakliams, kartais skambinu pianinu per miuziklus, padedu sudėti dekoracijas, o galiausiai iki vėlyvo vakaro groju tuo senu, apskurdusiu pianinu, nekenčiu savo gyvenimo, bet muzika yra vienintėlė paguoda man.Patryniau savo sušalusias rankas viena į kitą ir vėl švelniai liečiau fortepijono klavišus.
Megstu kurti, rašyti muzika. Kai buvau mažą, svajojau, kad mano muzikos klausys visi. Visas pasaulis.
Tebesvajoju.
Daug kas sako, ka mano svajonės beviltiškos, kad šias laikas, žmonėms nebepatinka tokia muzika, bet aš žinau, gyliai širdyje tikiu tuo, ką darau.
Kai groju esu lyg trance. Muzika užvado visą mano kūną, ji tarsi stumdo kraują mano venomis. Mano ausis švelniai glostė melodija, kuri skambėjo mano galvojje savaičių savaites, kol galiausiai nusprendžiau ją užrašyti. Tebetobulinu ją, tačiau jį yra vienas geriausių mano darbų.(http://www.youtube.com/watch?v=RVKMAJwW0ho)
- Gražiai skamba, - pertraukė mane pažįstamas balsas.
Atsisukau sau per petį, kad pamatyčiau tą žmogų.
- Polai, nežinojau, kad tu čia, - Šyptelėjau. Neitas, mano senas,labai geras draugas.
- Aš čia, - nusijuokė, -ar tai tu pati parašei?
Jis priėjau arčiau instrumento ir žvilgtelėjo į lapą, kur buvau netvarkingai užsirašiusi šią melodiją.
- Taip, - nedrąsiai tariau. Nežinau kodėl, juk jeigu pažįsti žmogu tiek daug metų, neturėtum drovėtis...
- Nuostabu...- jo balse buvo girdėti tikras susižavėjimas ir nuostaba.
Tai mane šiek tiek nudžiugino.
Kažkam patinka tai ką darau.
- Tai tik...
- Tai išties nuostabu, Katherine.- pertraukė mane, taip priversdamas nusišypsoti.
- Kiek valandų?- staiga sujudau. Šiandien turiu planų, negaliu taip ilgai čia užsibūti kaip visada.
-19:20, kodėl klausi?
Taip ir maniau...
Greitai atsistojau, griebiau natas ir sugrūdusi viską greitai į papakę, kurią įsidėjau į rankinę.
Uždariau fortepijoną ir nuleidau jo dangtį.
- Iki!- Bebėgdama iš šios salės pamojau Polui.
Lauke buvo tikrai šalta.
Na, juk dabar žiema, nėra ko norėti. Begtė pasiekiau stotelę. Prašau, kad tik važiuotu, koks autobusas....
Greitai peržvelgiau akimis autobisų tvarkarašti, ieškodama tinkamo. Hannos namai už keliolikos kvartalų nuo čia. Jau ir taip veluoju.
-Velnias!- garsiai pagalvojau, pagaliau supratusi, kad reikiamas autobusas čia nevažiuos.
Snigo.
Buvo taip velniškai šaltą, o sniegas smarkiai pūtė į akis.
Pasileidau bėgti. Hanna liks skolinga man už tai. Šaligatvis buvo apledėję ir mano batai beprotiškai slido.
Pro sniega negalėjau nieko aiškiai matyti.
Staiga priešais mane išniro blankus žmogaus siluetas.
Stipriai į kažką trenkiausi.
Auč...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą