- Sveiki, čia Haroldas, dabar negaliu šnekėti, palikite žinutę po signalo.
- Am, Labas...Čia Katherine, na žinai, mergina iš baro...prisimeni?...Žinau, kad praėjo savaitė, bet aš noriu jum padėkoti dar kartą..., tad ačiū.
Po mano paskutinių žodžių , pasigirdo dar vienas pyptelėjimas, kuris reiškė žinutės baigtį.
Atsidūsau ir atsisėdau ant sofos.
Šiandien vienintelis toks šeštadienis, kurio metu neturiu jokių darbų ar planų... Galiu tiesiog be jokio kaltės jausmo drybsoti visą dieną priėš televizorių....
Tądien kai buvau bare, neradau Džeiko. Tiesą pasakius, po to įvykio su Harriu ir tuo vyru, aš visai pamiršau ko buvau ten atėjsui. Gal jis ten buvo, o gal ir ne... Man vis dar reikia su juo pasikalbėti.
Regis savo laisvą dieną turėsiu paskirti to suskio paieškoms.
Paėmiauu telefoną ir surinkau jo numerį.
Po kelių sekundžių išgirdau signalą, tačiau niekas neatsiliepė.
Na, būtų daug lengviau jį rasti, jei džeikas keltų ragelį. Jis manęs vengia.
Nuėjau į savo kambarį, jei galima jį taip pavadinti, kadangi mano butas, turbūt pats mažiausias pasauly!
Atsidariau spintą ir persirengiau (http://31.media.tumblr.com/3086c9dbde5b17fb9682107b7a3dedf4/tumblr_mhdj5zV8AF1s4xciuo1_500.jpg)
Užsimetusi striukę patraukiau į Džeiko namus.
Šiandien švietė saulė. Oras buvo pasakiškas. Tai visai nebūdinga gruodį, tačiau sniegas ir šaltis man jau atsibodo, kad ir kaip trumpai tai vyksta.
Laukiu Kalėdų... Tačiau nežinau su kuo jas švesiu... Kaip visada, sedėsiu namuose ir 150-tą kartą žiurėsiu "Vienas namuose" tas filmas, mačius tiek kartų, atrodo nebetiek juokingas kiek graudus... Ypač tada, kai pati patyriau ką reiškia vienatvė..
Džeikas gyvena netoli manęs, pačiame Londono centre.
Pasukusi dar viena gatvę, jau mačiau jo namą, to šiknio butas nuostabus.
Po akimirkos jau lipau į 4 aukštą ir galiau siai atsidūriau prie jo buto durų.
Beldžiausi, tačiau niekas durų neatidarė.
- Džeikai?- sušukau, -atidaryk duris.
Nesitikėjau, kad jis mane išgirs, tai būtų beprotybė.
- Džeikai?- pabandžiau dar kartą, o jeigu jis ten?...
Velniop tai.. Velniop!
Pabandžiau atidaryti duris.
na žinoma, jos užrakintos!
Išsitraukiau iš rankinės savo raktų ryšulėlį, nors tai skamba beprotiškai, tačiau savo raktais bandžiau atrakint šią skylę.
-Šūdas, -garsiai pagalvojau, supratusi, jog taip niekko nebus...
Išsitraukiau iš plaukų segtuką. Pasilenkiau prie durų spynos ir įdėmiai ją apžiūrėjjau. Keleta kartų esu taip dariusi, turėtų pavykti. Įkišau segtųką į spyna ir stengiausi pasukti tinkamai. Po keleto bandymu pasigirdo trakštelėjimas. Palenkiau durų rankeną, durys atsidarė.
Mane pasitiko tvankus alkoholio ir neskalbtų kojinių kvapas. Visame bute buvo išmėtytos dėžutės su greito maisto likučiais, buteliai ir nešvarūs drabužiai.. Kas čia nutiko?
Įėjus į taip tariamą "svetainę" pamačiau Džeiką. Jis miegojo ant sofos. Greitai prie jo pribėgau ir apvertusi ant nugaros patapšnojau per žandą.
- Ei, Džeikai?- dar kartą trinktelėjau jam per žandą.-Džeikobai?
Regis jis pradėjo po truputi budintis. Nuėjau į virtuvę, įpyliau į stikinę vandens ir sudrėkinau rankšluostį.
Grįžusi į svetainę, uždėjau rankšuostį Džeikui ant kaktos, jam turbūt velniškai negera!
Kitąvertus, jis to vertas.
- Kath?- tarė, pagaliau normaliai atsimerkęs ir atsisėdęs.
- Išgerk vandens, - padaviau jam stiklinę, iš kurios jis tuoj pat gurkštelėjo.
- Ko tu čia atėjai?- prasitrynė akis. Jo balsas buvo užkimęs ir pavargęs.
- Pasikalbėti, bet pirmiausia tu nueisi į dušą, nes dvoki taip pat kaip ir tavo butas, - tempiau ji nuo sofos, kol galiausiai jis atsistojo.
- Wow, čia tikrai šiukšlynas, -susviravo Džeikas ir nuėjo į dušą. Keista, kad jis nesispyrioja.
Nuėjusi į virtuvę, apieškojau spinteles. susiradau šiukšlių maišų ir pradėjau tvarkyti jo namus. N ežinau kodėl aš ttokia gera jam, negaliu, jis man kaip brolis..
Surinkau maisto dežutes ir sumečiau į maišą. Buvo tikrai šlykštu. Taip pat surinkau butelius. Jų čia buvo pradedant nuo martinio, baigiant degtine ar tekila. Jis turbūt išprotėjo... Baigus rinkti butelius, sumečiau į vieną vietą Džeiko drabužius.
Pabaigus viską, atsisėdau ant sofos. Jis tikrai ilgai prausiasi.
Įsijungiau televizoriu. Jame rodė, kažkokią bulvarinę laidą, kurioje žurnalistė vijosi vaikiną, nors šis visiškai nerodė noro su ja kalbėtis.
-pone, Lautner, ar galite paaiškinti savo kompanijos finansinę būklę, ar jūs bankrutuojate?
Vyras ėjo vis toliau ir toliau, tačiau regis jo kantrybė trūko ir jis atsiuko į įkyrę žurnalistę.
- Žiūrėkit, tai yra visiškai ne žiniasklaidos reikalas, o kai viskas bus savo vietose, aš jums asmeniškai pranešiu.
Atsisukęs vyras, buvo Haroldas... Aš likau sedėti be žado. Jo nosis vis dar buvo ištinusi, o šiaip jis atrodė visišai taip pat. Tos pačios žydros akys ir šviesūs plaukai.... Vilkėjo baltus marškinius, tamsiai melyną švarką ir tokį pat kaklaraištį. Taip... Lautner, ant kortelės buvo parašyta, kad jo pavardė Lautner....
Vadinasi jis turi savo kompanija ir yra įtakingas... Mane šios mintys nuliūdino, tačiau ir vertė susimąstyti, gal jis kitoks nei visi kiti "turčiai"? Negi save aukščiau už kitus laikantis žmogus, lankytųsi tokiame bare? Ar jis teptųsi rankas, kad apsaugotų eilinę merginą?
-Ką čia žiūri, - už nugaros pasigirdo Džeikobo balsas.
- Am, kažkokia laidą..Ilgai užtrukai.
- Nežinojau, kad domiesi verslu, - nusijuokė ir apsidėjo maikutę. Puiku, pagaliau jis nors kiek panašus į žmogų!
- Aš nesigaudau matematikoje, tai ką kalbėti apie versla?- nusijuokiau.
- Tai apie ką norėjai pakalbėti?- Džeikas atsisėdo šalia manęs.
- Visų pirmą, tai norėčiau sužinot, kas čia atsitiko.
- Na, tu gi mane pažįsti, Kath, draugai, muzika, keletas gražių pupyčių, - nuskambėjo jo juokas. Pikdžiugiškas juokas. Susiraukiau ir staigiai atsistojau nuo sofos.
- Ne, aš tavęs nebepažįstų, tu visiškai pasikeitei, anksčiau tu buvai rūpestingas, tau rūpėjo Hanna, o dabar, ką tu jai darai dabar?!-susinervinau, man buvo visko per daug.... Šaukiau ant jo.
- Tu atėjai čia dėl Hannos, dabar man viskas aišku.- Džeiko veidas pasikeitė, regis jis mąstė.
-Tu čia duodies su kažkokiom kekšėm iš gatvės, kol ji sėdi užsidariusi namuose ir jaudinasi, kur tu,? ką tu veiki? su kuo tu ?ir ar tau viskas gerai!
- Kath..
- ....Ir lyg to būtų maža, tu ją mušei!
Išrėžiau viską, viską ką norėjau jam pasakyti. Tikiuosi tai nors kiek palies jo širdį..
- Kath, aš ją myliu, norėčiau ištaisyti , viską, bet negaliu, aš negaliu!
Jo abejingumas, man buvo šlykštus.
- Džeikai, tu man kaip brolis, gerai? Aš pažinojau tavo tėvus ir jie tikrai nebūtų norėję, kad gyventum šitaip, - parodžiau ranką į jo butą, kuris, kad ir kiek būčiau betvarkius atrodė, kaip paskutinis šiuklynas,- tu esi vertas daugiau.
- Bet,
- Aš dar nebaigiau, -pertraukiau, -o dabar, pasiimk savo suknistus raktelius ir nešk savo subinę pas Hanna. Nupirk jai gelių ir atsiprašyk.Už viską. Už visas jos ašaras.
Įbrukau į jo rankas mašinos raktelius.
Džeikas dar minutę mąstė, tačiau atsistojo ir apsirengęs striukę ėjo pro duris.
-Ačiū, - atsisuko paskutinį kartą ir galiausiai išėjo. Paliko mane vieną šiame šašlavyne.
Mano telefonas suskambėjo.
Kas dabar?...
Po mano paskutinių žodžių , pasigirdo dar vienas pyptelėjimas, kuris reiškė žinutės baigtį.
Atsidūsau ir atsisėdau ant sofos.
Šiandien vienintelis toks šeštadienis, kurio metu neturiu jokių darbų ar planų... Galiu tiesiog be jokio kaltės jausmo drybsoti visą dieną priėš televizorių....
Tądien kai buvau bare, neradau Džeiko. Tiesą pasakius, po to įvykio su Harriu ir tuo vyru, aš visai pamiršau ko buvau ten atėjsui. Gal jis ten buvo, o gal ir ne... Man vis dar reikia su juo pasikalbėti.
Regis savo laisvą dieną turėsiu paskirti to suskio paieškoms.
Paėmiauu telefoną ir surinkau jo numerį.
Po kelių sekundžių išgirdau signalą, tačiau niekas neatsiliepė.
Na, būtų daug lengviau jį rasti, jei džeikas keltų ragelį. Jis manęs vengia.
Nuėjau į savo kambarį, jei galima jį taip pavadinti, kadangi mano butas, turbūt pats mažiausias pasauly!
Atsidariau spintą ir persirengiau (http://31.media.tumblr.com/3086c9dbde5b17fb9682107b7a3dedf4/tumblr_mhdj5zV8AF1s4xciuo1_500.jpg)
Užsimetusi striukę patraukiau į Džeiko namus.
Šiandien švietė saulė. Oras buvo pasakiškas. Tai visai nebūdinga gruodį, tačiau sniegas ir šaltis man jau atsibodo, kad ir kaip trumpai tai vyksta.
Laukiu Kalėdų... Tačiau nežinau su kuo jas švesiu... Kaip visada, sedėsiu namuose ir 150-tą kartą žiurėsiu "Vienas namuose" tas filmas, mačius tiek kartų, atrodo nebetiek juokingas kiek graudus... Ypač tada, kai pati patyriau ką reiškia vienatvė..
Džeikas gyvena netoli manęs, pačiame Londono centre.
Pasukusi dar viena gatvę, jau mačiau jo namą, to šiknio butas nuostabus.
Po akimirkos jau lipau į 4 aukštą ir galiau siai atsidūriau prie jo buto durų.
Beldžiausi, tačiau niekas durų neatidarė.
- Džeikai?- sušukau, -atidaryk duris.
Nesitikėjau, kad jis mane išgirs, tai būtų beprotybė.
- Džeikai?- pabandžiau dar kartą, o jeigu jis ten?...
Velniop tai.. Velniop!
Pabandžiau atidaryti duris.
na žinoma, jos užrakintos!
Išsitraukiau iš rankinės savo raktų ryšulėlį, nors tai skamba beprotiškai, tačiau savo raktais bandžiau atrakint šią skylę.
-Šūdas, -garsiai pagalvojau, supratusi, jog taip niekko nebus...
Išsitraukiau iš plaukų segtuką. Pasilenkiau prie durų spynos ir įdėmiai ją apžiūrėjjau. Keleta kartų esu taip dariusi, turėtų pavykti. Įkišau segtųką į spyna ir stengiausi pasukti tinkamai. Po keleto bandymu pasigirdo trakštelėjimas. Palenkiau durų rankeną, durys atsidarė.
Mane pasitiko tvankus alkoholio ir neskalbtų kojinių kvapas. Visame bute buvo išmėtytos dėžutės su greito maisto likučiais, buteliai ir nešvarūs drabužiai.. Kas čia nutiko?
Įėjus į taip tariamą "svetainę" pamačiau Džeiką. Jis miegojo ant sofos. Greitai prie jo pribėgau ir apvertusi ant nugaros patapšnojau per žandą.
- Ei, Džeikai?- dar kartą trinktelėjau jam per žandą.-Džeikobai?
Regis jis pradėjo po truputi budintis. Nuėjau į virtuvę, įpyliau į stikinę vandens ir sudrėkinau rankšluostį.
Grįžusi į svetainę, uždėjau rankšuostį Džeikui ant kaktos, jam turbūt velniškai negera!
Kitąvertus, jis to vertas.
- Kath?- tarė, pagaliau normaliai atsimerkęs ir atsisėdęs.
- Išgerk vandens, - padaviau jam stiklinę, iš kurios jis tuoj pat gurkštelėjo.
- Ko tu čia atėjai?- prasitrynė akis. Jo balsas buvo užkimęs ir pavargęs.
- Pasikalbėti, bet pirmiausia tu nueisi į dušą, nes dvoki taip pat kaip ir tavo butas, - tempiau ji nuo sofos, kol galiausiai jis atsistojo.
- Wow, čia tikrai šiukšlynas, -susviravo Džeikas ir nuėjo į dušą. Keista, kad jis nesispyrioja.Nuėjusi į virtuvę, apieškojau spinteles. susiradau šiukšlių maišų ir pradėjau tvarkyti jo namus. N ežinau kodėl aš ttokia gera jam, negaliu, jis man kaip brolis..
Surinkau maisto dežutes ir sumečiau į maišą. Buvo tikrai šlykštu. Taip pat surinkau butelius. Jų čia buvo pradedant nuo martinio, baigiant degtine ar tekila. Jis turbūt išprotėjo... Baigus rinkti butelius, sumečiau į vieną vietą Džeiko drabužius.
Pabaigus viską, atsisėdau ant sofos. Jis tikrai ilgai prausiasi.
Įsijungiau televizoriu. Jame rodė, kažkokią bulvarinę laidą, kurioje žurnalistė vijosi vaikiną, nors šis visiškai nerodė noro su ja kalbėtis.
-pone, Lautner, ar galite paaiškinti savo kompanijos finansinę būklę, ar jūs bankrutuojate?
Vyras ėjo vis toliau ir toliau, tačiau regis jo kantrybė trūko ir jis atsiuko į įkyrę žurnalistę.
- Žiūrėkit, tai yra visiškai ne žiniasklaidos reikalas, o kai viskas bus savo vietose, aš jums asmeniškai pranešiu.
Atsisukęs vyras, buvo Haroldas... Aš likau sedėti be žado. Jo nosis vis dar buvo ištinusi, o šiaip jis atrodė visišai taip pat. Tos pačios žydros akys ir šviesūs plaukai.... Vilkėjo baltus marškinius, tamsiai melyną švarką ir tokį pat kaklaraištį. Taip... Lautner, ant kortelės buvo parašyta, kad jo pavardė Lautner....
Vadinasi jis turi savo kompanija ir yra įtakingas... Mane šios mintys nuliūdino, tačiau ir vertė susimąstyti, gal jis kitoks nei visi kiti "turčiai"? Negi save aukščiau už kitus laikantis žmogus, lankytųsi tokiame bare? Ar jis teptųsi rankas, kad apsaugotų eilinę merginą?
-Ką čia žiūri, - už nugaros pasigirdo Džeikobo balsas.
- Am, kažkokia laidą..Ilgai užtrukai.
- Nežinojau, kad domiesi verslu, - nusijuokė ir apsidėjo maikutę. Puiku, pagaliau jis nors kiek panašus į žmogų!
- Aš nesigaudau matematikoje, tai ką kalbėti apie versla?- nusijuokiau.
- Tai apie ką norėjai pakalbėti?- Džeikas atsisėdo šalia manęs.
- Visų pirmą, tai norėčiau sužinot, kas čia atsitiko.
- Na, tu gi mane pažįsti, Kath, draugai, muzika, keletas gražių pupyčių, - nuskambėjo jo juokas. Pikdžiugiškas juokas. Susiraukiau ir staigiai atsistojau nuo sofos.
- Ne, aš tavęs nebepažįstų, tu visiškai pasikeitei, anksčiau tu buvai rūpestingas, tau rūpėjo Hanna, o dabar, ką tu jai darai dabar?!-susinervinau, man buvo visko per daug.... Šaukiau ant jo.
- Tu atėjai čia dėl Hannos, dabar man viskas aišku.- Džeiko veidas pasikeitė, regis jis mąstė.
-Tu čia duodies su kažkokiom kekšėm iš gatvės, kol ji sėdi užsidariusi namuose ir jaudinasi, kur tu,? ką tu veiki? su kuo tu ?ir ar tau viskas gerai!
- Kath..
- ....Ir lyg to būtų maža, tu ją mušei!
Išrėžiau viską, viską ką norėjau jam pasakyti. Tikiuosi tai nors kiek palies jo širdį..
- Kath, aš ją myliu, norėčiau ištaisyti , viską, bet negaliu, aš negaliu!
Jo abejingumas, man buvo šlykštus.
- Džeikai, tu man kaip brolis, gerai? Aš pažinojau tavo tėvus ir jie tikrai nebūtų norėję, kad gyventum šitaip, - parodžiau ranką į jo butą, kuris, kad ir kiek būčiau betvarkius atrodė, kaip paskutinis šiuklynas,- tu esi vertas daugiau.
- Bet,
- Aš dar nebaigiau, -pertraukiau, -o dabar, pasiimk savo suknistus raktelius ir nešk savo subinę pas Hanna. Nupirk jai gelių ir atsiprašyk.Už viską. Už visas jos ašaras.
Įbrukau į jo rankas mašinos raktelius.
Džeikas dar minutę mąstė, tačiau atsistojo ir apsirengęs striukę ėjo pro duris.
-Ačiū, - atsisuko paskutinį kartą ir galiausiai išėjo. Paliko mane vieną šiame šašlavyne.
Mano telefonas suskambėjo.
Kas dabar?...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą