3 dalis.

- Sveiki, čia Haroldas, dabar negaliu šnekėti, palikite žinutę po signalo.

- Am, Labas...Čia Katherine, na žinai, mergina iš baro...prisimeni?...Žinau, kad praėjo savaitė, bet aš noriu jum padėkoti dar kartą..., tad ačiū.
Po mano paskutinių žodžių , pasigirdo dar vienas pyptelėjimas, kuris reiškė žinutės baigtį.
Atsidūsau ir atsisėdau ant sofos.
Šiandien vienintelis toks šeštadienis, kurio metu neturiu jokių darbų ar planų... Galiu tiesiog be jokio kaltės jausmo drybsoti visą dieną priėš televizorių....
Tądien kai buvau bare, neradau Džeiko. Tiesą pasakius, po to įvykio su Harriu ir tuo vyru, aš visai pamiršau ko buvau ten atėjsui. Gal jis ten buvo, o gal ir ne... Man vis dar reikia su juo pasikalbėti.
Regis savo laisvą dieną turėsiu paskirti to suskio paieškoms.
Paėmiauu telefoną ir surinkau jo numerį.
Po kelių sekundžių išgirdau signalą, tačiau niekas neatsiliepė.
Na, būtų daug lengviau jį rasti, jei džeikas keltų ragelį. Jis manęs vengia.
Nuėjau į savo kambarį, jei galima jį taip pavadinti, kadangi mano butas, turbūt pats mažiausias pasauly!
Atsidariau spintą ir persirengiau (http://31.media.tumblr.com/3086c9dbde5b17fb9682107b7a3dedf4/tumblr_mhdj5zV8AF1s4xciuo1_500.jpg)
Užsimetusi striukę patraukiau į Džeiko namus.
Šiandien švietė saulė. Oras buvo pasakiškas. Tai visai nebūdinga gruodį, tačiau sniegas ir šaltis man jau atsibodo, kad ir kaip trumpai tai vyksta.
Laukiu Kalėdų... Tačiau nežinau su kuo jas švesiu... Kaip visada, sedėsiu namuose ir 150-tą kartą žiurėsiu "Vienas namuose" tas filmas, mačius tiek kartų, atrodo nebetiek juokingas kiek graudus... Ypač tada, kai pati patyriau ką reiškia vienatvė..
Džeikas gyvena netoli manęs, pačiame Londono centre.
Pasukusi dar viena gatvę, jau mačiau jo namą, to šiknio butas nuostabus.
Po akimirkos jau lipau į 4 aukštą ir galiau siai atsidūriau prie jo buto durų.
Beldžiausi, tačiau niekas durų neatidarė.
- Džeikai?- sušukau, -atidaryk duris.
Nesitikėjau, kad jis mane išgirs, tai būtų beprotybė.
- Džeikai?- pabandžiau dar kartą, o jeigu jis ten?...
Velniop tai.. Velniop!
Pabandžiau atidaryti duris.
na žinoma, jos užrakintos!
Išsitraukiau iš rankinės savo raktų ryšulėlį, nors tai skamba beprotiškai, tačiau savo raktais bandžiau atrakint šią skylę.
-Šūdas, -garsiai pagalvojau, supratusi, jog taip niekko nebus...
Išsitraukiau iš plaukų segtuką. Pasilenkiau prie durų spynos ir įdėmiai ją apžiūrėjjau. Keleta kartų esu taip dariusi, turėtų pavykti. Įkišau segtųką į spyna ir stengiausi pasukti tinkamai. Po keleto bandymu pasigirdo trakštelėjimas. Palenkiau durų rankeną, durys atsidarė.
Mane pasitiko tvankus alkoholio ir neskalbtų kojinių kvapas. Visame bute buvo išmėtytos dėžutės su greito maisto likučiais, buteliai ir nešvarūs drabužiai.. Kas čia nutiko?
Įėjus į taip tariamą "svetainę" pamačiau Džeiką. Jis miegojo ant sofos. Greitai prie jo pribėgau ir apvertusi ant nugaros patapšnojau per žandą.
- Ei, Džeikai?- dar kartą trinktelėjau jam per žandą.-Džeikobai?
Regis jis pradėjo po truputi budintis. Nuėjau į virtuvę, įpyliau į stikinę vandens ir sudrėkinau rankšluostį.
Grįžusi į svetainę, uždėjau rankšuostį Džeikui ant kaktos, jam turbūt velniškai negera!
Kitąvertus, jis to vertas.
- Kath?- tarė, pagaliau normaliai atsimerkęs ir atsisėdęs.
- Išgerk vandens, - padaviau jam stiklinę, iš kurios jis tuoj pat gurkštelėjo.
- Ko tu čia atėjai?- prasitrynė akis. Jo balsas buvo užkimęs ir pavargęs.
- Pasikalbėti, bet pirmiausia tu nueisi į dušą, nes dvoki taip pat kaip ir tavo butas, - tempiau ji nuo sofos, kol galiausiai jis atsistojo.
- Wow, čia tikrai šiukšlynas, -susviravo Džeikas ir nuėjo į dušą. Keista, kad jis nesispyrioja.
Nuėjusi į virtuvę, apieškojau spinteles. susiradau šiukšlių maišų ir pradėjau tvarkyti jo namus. N ežinau kodėl aš ttokia gera jam, negaliu, jis man kaip brolis..
Surinkau maisto dežutes ir sumečiau į maišą. Buvo tikrai šlykštu. Taip pat surinkau butelius. Jų čia buvo pradedant nuo martinio, baigiant degtine ar tekila. Jis turbūt išprotėjo... Baigus rinkti butelius, sumečiau į vieną vietą Džeiko drabužius.
Pabaigus viską, atsisėdau ant sofos. Jis tikrai ilgai prausiasi.
Įsijungiau televizoriu. Jame rodė, kažkokią bulvarinę laidą, kurioje žurnalistė vijosi vaikiną, nors šis visiškai nerodė noro su ja kalbėtis.
-pone, Lautner, ar galite paaiškinti savo kompanijos finansinę būklę, ar jūs bankrutuojate?
Vyras ėjo vis toliau ir toliau, tačiau regis jo kantrybė trūko ir jis atsiuko į įkyrę žurnalistę.
- Žiūrėkit, tai yra visiškai ne žiniasklaidos reikalas, o kai viskas bus savo vietose, aš jums asmeniškai pranešiu.
Atsisukęs vyras, buvo Haroldas... Aš likau sedėti be žado. Jo nosis vis dar buvo ištinusi, o šiaip jis atrodė visišai taip pat. Tos pačios žydros akys ir šviesūs plaukai.... Vilkėjo baltus marškinius, tamsiai melyną švarką ir tokį pat kaklaraištį. Taip... Lautner, ant kortelės buvo parašyta, kad jo pavardė Lautner....
Vadinasi jis turi savo kompanija ir yra įtakingas... Mane šios mintys nuliūdino, tačiau ir vertė susimąstyti, gal jis kitoks nei visi kiti "turčiai"? Negi save aukščiau už kitus laikantis žmogus, lankytųsi tokiame bare? Ar jis teptųsi rankas, kad apsaugotų eilinę merginą?
-Ką čia žiūri, - už nugaros pasigirdo Džeikobo balsas.
- Am, kažkokia laidą..Ilgai užtrukai.
- Nežinojau, kad domiesi verslu, - nusijuokė ir apsidėjo maikutę. Puiku, pagaliau jis nors kiek panašus į žmogų!
- Aš nesigaudau matematikoje, tai ką kalbėti apie versla?- nusijuokiau.
- Tai apie ką norėjai pakalbėti?- Džeikas atsisėdo šalia manęs.
- Visų pirmą, tai norėčiau sužinot, kas čia atsitiko.
- Na, tu gi mane pažįsti, Kath, draugai, muzika, keletas gražių pupyčių, - nuskambėjo jo juokas. Pikdžiugiškas juokas. Susiraukiau ir staigiai atsistojau nuo sofos.
- Ne, aš tavęs nebepažįstų, tu visiškai pasikeitei, anksčiau tu buvai rūpestingas, tau rūpėjo Hanna, o dabar, ką tu jai darai dabar?!-susinervinau, man buvo visko per daug.... Šaukiau ant jo.
- Tu atėjai čia dėl Hannos, dabar man viskas aišku.- Džeiko veidas pasikeitė, regis jis mąstė.
-Tu čia duodies su kažkokiom kekšėm iš gatvės, kol ji sėdi užsidariusi namuose ir jaudinasi, kur tu,? ką tu veiki? su kuo tu ?ir ar tau viskas gerai!
- Kath..
- ....Ir lyg to būtų maža, tu ją mušei!
Išrėžiau viską, viską ką norėjau jam pasakyti. Tikiuosi tai nors kiek palies jo širdį..
- Kath, aš ją myliu, norėčiau ištaisyti , viską, bet negaliu, aš negaliu!
Jo abejingumas, man buvo šlykštus.
- Džeikai, tu man kaip brolis, gerai? Aš pažinojau tavo tėvus ir jie tikrai nebūtų norėję, kad gyventum šitaip, - parodžiau ranką į jo butą, kuris, kad ir kiek būčiau betvarkius atrodė, kaip paskutinis šiuklynas,- tu esi vertas daugiau.
- Bet,
- Aš dar nebaigiau, -pertraukiau, -o dabar, pasiimk savo suknistus raktelius ir nešk savo subinę pas Hanna. Nupirk jai gelių ir atsiprašyk.Už viską. Už visas jos ašaras.
Įbrukau į jo rankas mašinos raktelius.
Džeikas dar minutę mąstė, tačiau atsistojo ir apsirengęs striukę ėjo pro duris.
-Ačiū, - atsisuko paskutinį kartą ir galiausiai išėjo. Paliko mane vieną šiame šašlavyne.
Mano telefonas suskambėjo.
Kas dabar?...

2 dalis.

- Nežinau, kas tai buvo, aš tiesiog parkritau, - tariau, imdma ledukus iš Hnnos rankų ir dėdama juos sau prie galvos.

Tikrai stipriai susitrenkiau.

Tas paslaptinasis žmogus padėjo man atsistoti, tačiau taip ir neįžvelgiau jo veido. Žinau, tik tai, kad ten buvo vyras ar vaikinas... Aukštas... 

Dar pridėjau ledukus prie galvos. Šaltis pasklido mano oda. Žvilgtelėjau į į kambarį įeinančią Hanna su dviem puodeliais garuojančiuos arbatos. 

- vienas šaukštelis cukraus, kaip tu mėgsti, - nusijuokė ir pastatė arbatą ant staliuko.

- Ačiū, -šyptelėjau ir padėjau kompresą ant stalo.

Hanna atsiuntė man šypsena, tačiau ji buvo dirbtinė.

Ji buvo kažkokia susimąsčiusi ir tyli, kaip niekada. Ji visada buvo "plepioji" ir nuolat besikvatojanti draugė, o aš mąstančioji, daugiau nei kalbanti....

Jai kažkas atsitiko, ko ji man nepasakoja.

- Ar Džeikas buvo atėjęs?-buvau susirūpinusi.

Hannos veidas dar labiau paniuro. Taip ir maniau.

- Ką tas šunsnukis ir vėl padarė, Hann?!- sušukau. Jis toks kvailys, stengiausi , kad jis laikytusi kuo toliau nuo Hannos, nes kur tik būna Džeikas - ten visada kažkas lieka įskaudintas.

- Nieko, tiesiog, negaliu patikėti, kuo jis pavirto...- a6ara nusirito Hannos skruostu, kuri1 ji greitu mostu nusivalė.
- Ei, ateik čia, - ištiesiau rankas ir apkabinau ją. Jiedu daug iškentėjo. Paskutiniu metu, Džeikas tapo visiškai nesavas, tapo piktas, agresyvus, impulsyvus, bjaurus ir savanaudis. Jis skaudina Hanna savo elgesiu. Jos gyvenimas ir taip ne rožėm klotas. Pažįstu Džeika visą savo gyvenima ir nesuvokiu, kas jam atsitiko. Man reikia su juo pasikalbėti, neleisiu jam skaudinti Hannos. Nenoriu matyti ir vėl jos kenčiančios.
- Ačiū, kad esi šalia, - tarė ir spustelėjo mane draugė. Dar minutę pagalvojusi, aš atsistojau nuo sofos.
- Tikiuosi, nesupyksi, bet aš jau turiu eiti,- pagriebiau savo paltuką ir rankinę.
- Bet juk tu ką tik atėjai, Kath, - Hanna nesuprato, kodėl išeinu. Tai gerai, nes nenoriu, jog ji žinotu, kad einu pas Džeiką.
- Ach.. Aš tikrai..pamiršau, kad turiu kai ką padaryti teatre, Neitas minėjo man tai, ebt aš tikrai pamiršau, Hann, iki, -apsirengiau ir atsisveikinusi išėjau pro duris. Greitai nulipau laiptais iš 5 į 1 aukštą ir žengiau apsnigta gatve. Pūga aprimo, vakar buvo gražus.
Gerai, man pirma reikia susirasti Džeiką.
Išsitraukiau savo telefoną ir surinkau vaikino numerį. Jis man kaip brolis, Džeikas nuo vaikystės man kaip brolis... Kur jis dabar?
-Klausau, - netikėtai išgirdau balsą anapus mobiliojo.
- Džeikai? Kur tu?- užsipuoliau jį, buvau tikrai susinervinusi, tačiau kartu ir susirūpinusi.
-Aš tik truputi linksminuos, Kath, nusiramink, - nusijuokė savo kvailu juoku. Šmaikštuolis.
- Ar tu girtas?- Paklausiau. Kai surasiu ji, prisiekiu, atrėšiu jam toki morala, kaip niekada. Jei turėčiau brolį, pamokyčiau jį, tačiau dabar turiu tik Džeika, nesiruošiu jam nusileisti, jis nuėjo per toli.
Minutėlę pagalvojau...
Žinau kur jis.
- Aš tik biški išgėriau, - bandė teisintis, bet staiga nutilo ir padėjo ragelį. Ka?
Įsidėjau telefoną į rankinę ir ėjau į džordžo barą. Jis ten bus.
Paspartinau žingsnį ir ėjau greičiau, baras buvo visai netoli, todėl paėjusi porą kvartalų, jau stovėjau prie jo durų. Už jų girdėjosi siaubingas garsas, šuksniai. Kiekvieną penktadieni čia susirenka meancholiški vyrukai, kurie nori "pasilinksminti" kol galiausiai nusigeria iki žemės graibymo ir išvyti iš šio pastato miega prie gatvės suoliukų.
Įžengiau į tą vietą. Žmonių buvo sausąkimša. akimis dairiausi jo. Vis dar turiu to ryžto gerai jį pakratyti.
- Ei, mažute, nori paiždykauti?- sugriebė mane už rankos kažkoks vyras.  Jis buvo užsidėjęs akinius nuo saulės, buvo visiškai plikas. Truputi išsigandau.
- Ne, gal kažkada kitą kartą, - dirbtinai nusišypsojau ir išnėriau ranką, tačiau jis ir vėl mane sugriebė.
- Kodėl ne dabar, - greitu judesiu, jis prisitraukė mane prie savęs, ir pradėjo liesti. Bandžiau pasipriešinti, tačiau jis stipriai laikė mane. Aplinkiniai net nekreipė dėmesio, turbūt tai jiems per daug įprasta.
- Ei ,paleisk merginą, - žemas vyriškas balsas pasigirdo man už nugaros. Nepažįstamas balsas. Vyras, kuris vis dar mane laikė susiraukė.
- O kas tu toks būsi, kad man nurodynetum?- regis jis buvo vienas tų vaikinų, kurie greita įsiunta. Laimė, todėl jis mane paleido.
- Tas, kuris gali išmalti tau snuki, - Mane gynęs vaikinas trenkė "blogiukui" tačiau greitai gavo smūgį atgal. "blogiukas" buvo akivaizdžiai stipresnis, tad mano "gynėjas" buvo patiestas ant grindų.
Greitai prie jo pribėgau.
- Tu gal išprotėjai?! Tu jo vos neužmušei!-pradėjau šaukti. Vaikinas, gulėjo ant žemės, jo nosis smarkiai kraujavo. Jis pasimuistė, tačiau neatsisėdo.
"Blogiukas" pasišalino nieko nesakęs.
- Tau viskas gerai?- atsiklaupiau prie to vaikino, aplink mus buvo susispietę minia žmonių. Išsitraukiau servetėlę ir valiau kraują nuo jo veido. Apsidairiau, aplink visi stovėjo ir net nesiruošė padėti, jie tik smeigė savo apsavigusius žvilgsniu į mus, atrodė, jog vieni smerkia, kiti stebisi, o dar kiti tiesiog žiūri, nes neturi kito užsiemimo šioje sumautoje skylėje.

Padavėja atnešė ledukų įvyniotų į rankšluostuką. Pridėjau juos prie vaikino jau nebetaip kraujuojančios, tačiau ištinusios nosies. Jis atsimerkė ir paėmęs kompresą iš mano rankų atsisėdo, vis dar ant grindų, tačiau regis žmonės pradėjo skirstytis prie to ką veikė pirmai.
- O Dieve, aš labai atsiprašau, jums nereikėjo jam smogti, ar jums viskas gerai? Labai skauda? Atsipra...
- Kodėl tu tiesiog man nepadėkoji, kad išgelbėjau nuo to šunsnukio, - pertraukė mane vaikinas, ir aš šyptelėjau. Taip, jis teisus. Jis išterė taip besijuokdamas.
- Ačiū, - ištariau tai nedrąsiai, nežinau kodėl. Aš visada taip darau. Tai mane erzina, tai yra aš pati erzinu save....
Vaikinas atsistojo ir ištiesė ranką , kad ir aš padaryčiau tą patį.
- Kuo tu vardu?- tarė.
- am..aš- Katherine, galit mane vadinti Kath.- šyptelėjau, aš tikrai skolinga šiam vaikinui, -o jūs?
- Harry, ir vadink mane "tu", nes "jūs" skamba sumautai, - Harry susijuokė.
Jis pradėjo dairytis į visas puses lyg kažko ieškodamas. Norėjau kažką pasakyti jam ar dar kartą padėkoti, bet liežuvis tarsi neprisivertė ištarti nė žodžio.
- Štai, - jis išsitraukė iš kišenės savo piniginę ir ištraukė kažkokią baltą, nedidelę kortelę, - imk, paskambink man, dabar aš jau turiu eiti, atleisk.
Harry įbruko man į rankas ta popiergalį ir išbėgo.
Žvilgtelėjau į tą kortelę, kurioje buvo parašyta:
"Harold James Lautner
  +430-568-945   "
Man pasidarė įdomu.

1 Dalis.

Nuovargis.
Mano galva plyšta. Pasiėmiau puodelį arbatos nuo staliuko ir gurkštelėjau. Šilta srovelė perbėgo mano kūnu.
Patalpa buvo visišai tuščia ir velniškai šalta. Čia stovėjo tik vienas, senas fortepijonas. Senajame teatre repetuoti galiu tik čia, nors galima sakyti aš čia gyvenu. Ryte į teatra ateinu anksčiau, akd galėčiau pagroti, vėliau dirbu, padedu aktoriams ruoštis spektakliams, kartais skambinu pianinu per miuziklus, padedu sudėti dekoracijas, o galiausiai iki vėlyvo vakaro groju tuo senu, apskurdusiu pianinu, nekenčiu savo gyvenimo, bet muzika yra vienintėlė paguoda man.
Patryniau savo sušalusias rankas viena į kitą ir vėl švelniai liečiau fortepijono klavišus.
Megstu kurti, rašyti muzika. Kai buvau mažą, svajojau, kad mano muzikos klausys visi. Visas pasaulis.
Tebesvajoju.
Daug kas sako, ka mano svajonės beviltiškos, kad šias laikas, žmonėms nebepatinka tokia muzika, bet aš žinau, gyliai širdyje tikiu tuo, ką darau.
Kai groju esu lyg trance. Muzika užvado visą mano kūną, ji tarsi stumdo kraują mano venomis. Mano ausis švelniai glostė melodija, kuri skambėjo mano galvojje savaičių savaites, kol galiausiai nusprendžiau ją užrašyti. Tebetobulinu ją, tačiau jį yra vienas geriausių mano darbų.(http://www.youtube.com/watch?v=RVKMAJwW0ho)
- Gražiai skamba, - pertraukė mane pažįstamas balsas.
Atsisukau sau per petį, kad pamatyčiau tą žmogų.
- Polai, nežinojau, kad tu čia, - Šyptelėjau. Neitas, mano senas,labai geras draugas.
- Aš čia, - nusijuokė, -ar tai tu pati parašei?
Jis priėjau arčiau instrumento ir žvilgtelėjo į lapą, kur buvau netvarkingai užsirašiusi šią melodiją.
- Taip, - nedrąsiai tariau. Nežinau kodėl, juk jeigu pažįsti žmogu tiek daug metų, neturėtum drovėtis...
- Nuostabu...- jo balse buvo girdėti tikras susižavėjimas ir nuostaba.
Tai mane šiek tiek nudžiugino.
Kažkam patinka tai ką darau.
- Tai tik...
- Tai išties nuostabu, Katherine.- pertraukė mane, taip priversdamas nusišypsoti.
- Kiek valandų?- staiga sujudau. Šiandien turiu planų, negaliu taip ilgai čia užsibūti kaip visada.
-19:20, kodėl klausi?
Taip ir maniau...

- O ne! Prižadėjau Hannai, kad šiandien pabūsiu su ja!Veluoju, ji mane užmuš...
Greitai atsistojau, griebiau natas ir sugrūdusi viską greitai į papakę, kurią įsidėjau į rankinę.
Uždariau fortepijoną ir nuleidau jo dangtį.
- Iki!- Bebėgdama iš šios salės pamojau Polui.
Lauke buvo tikrai šalta.
Na, juk dabar žiema, nėra ko norėti. Begtė pasiekiau stotelę. Prašau, kad tik važiuotu, koks autobusas....
Greitai peržvelgiau akimis autobisų tvarkarašti, ieškodama tinkamo. Hannos namai už keliolikos kvartalų nuo čia. Jau ir taip veluoju.
-Velnias!- garsiai pagalvojau, pagaliau supratusi, kad reikiamas autobusas čia nevažiuos.
Snigo.
Buvo taip velniškai šaltą, o sniegas smarkiai pūtė į akis.
Pasileidau bėgti. Hanna liks skolinga man už tai. Šaligatvis buvo apledėję ir mano batai beprotiškai slido.
Pro sniega negalėjau nieko aiškiai matyti.
Staiga priešais mane išniro blankus žmogaus siluetas.
Stipriai į kažką trenkiausi.
Auč...

Prologas

Muzika.
Muzika yra tai, kaip skamba jausmai,
Muzika.
Ji kalba mumis,
Kartą jos paragavus, negali sustoti.
Ji tampa dalele tavęs,
tampa tavo sielos dalimi,
tampa Tavo gyvenimu.
Muzika užvaldo visa tave.
Tu ja imi kvėpuoti.
Taip ir man.
Muzika esu aš.

LABAS DAR KARTELI :)

Sveiki!
Ištryniau įstoriją...
Žinau žinau....
Bet ji buvo tikra nesąmone, pripažinkit :D
Tik dabar perskaičiusi supratau, kaip neprofesionaliai aš rašiau, kaip greitai šokinėjo mano mintys ir panašiai..
BET nenusiminkit ;)
Turiu naujų minčių ir ČIA kursiu naują istorijąąą yeeey!
Todėl daug nekalbėsiu ir nesiteisinsiu, o bėgsiu rašyti naujos istorijos, kuri jau greitai išvys šį pasaulį!
Myliu, bučiuoju :*
Tikiuosi nauja mano istorija jum patiks taip pat, nes ant "Vidurnakčiai" buvo tikrai  LABAI daug peržiurų, kurių net nebūčiau galėjusi susapnuoti!
Todėl iki ;*
Bėgu rašyt ;*