Pastūmiau areštinės duris ir patekau į seniai nelankytą patalpą. Skambino Džeikas, jis ir vėl kažką prisidirbo, tiksliai dar nežinau ką, bet jam reikią mano pagalbos. Priėjau prie moters (tikriausiai policininkės) .
- Atėjau pas Džeikobą Benson. - tariau, moteris žiūrėjo įtartinai į mane pro ant nosies galiuko nukritusius akinius.
-O jūs būsit...? - gergžiančiu balsu atsakė.
-Jo... advokatas.
Moteris pakilo nuo kėdės ir liepusi sekti paskui ją nuvedė į vietą kur tarp keleto kitų policininkų sėdėjo Džeikas.
- Atėjo jūsų advokatas,Bensonai, - šiurkščiai dėptelėjo moteriškė ir paliko mane su tais policininkais. Aš buvau ne su savo darbine apranga, jokio kostiumo, kaip įprasta advokatams, tiesiog džinsai ir marškiniai. Turbūt atrodžiau keistai, bet man tai nė velnio nerūpėjo. Policininkai susižiūrėjo ir vienas jų pakilęs nuo kėdės atrakino vienutę ir išleido Džeiką. Jis greitai artėjo prie manęs ir pašnibždomis tarė:
- Ačiū, kad atėjai.
- Mhm, o dabar paaiškink man kodėl tu čia. - tariau, neturime laiko padėkoms ir kitiems tuščiažodžiavimams.
- Vakar vairavau išgėręs ir šiek tiek nuvažiavau nuo kelio, - tarė. Truputi nuvažiavo nuo kelio.... Praejo tiek metu, o jis visai nepasikeitė
- Kaip matau iš aplinkybių, tai ne pirmas kartas, - apsižvalgiau, už pirmą įspėjimą, jie nebūtų nakčiai uždarę jo į vienutę.
- Tai ir yra problema, - dar tyliau ištarė.
- Gerai,- atsidusau, - pabandysiu su jais pakalbėti, pažiūrėsiu, kas iš to išeis.
Patapšnojau Kath broliukui per petį ir nuėjau prie vieno iš policininkų.Bus sunku ką nors sutarti, jeigu jis vienas tų teisingumo veidų.
Pasikalbėjau su juo, pasirodo pataikiau būtent ten kur reikia - viršininkas. Na, rodos jis buvo vienas tų, kuriems pravestų pora šlamančių. Mūsų pokalbis ėjo sklandžiai, viršininkas netgi atsiuntė man šypseną, jam patiko mano pasiūlymas ir jis sutiko. Taip buvo lengva, labai lengva, nesitikėjau, kad pavyks.
- puiku, - nusišypsojau ir paspaudžiau ranką
Nieko nelaukdamas išsitraukiau savo banko čekių kortelę ir įrašiau ten penkiaženklę sumą.
"džiugiai" atsiveikinę su policininkais, mudu su Džeiku palikom šį pastatą.
- Ką tu jam pasakei? - stabtelėjo vaikinas, lažinuos, jam tikrai įdomu.
- Už pinigus, jie "pamirš šį įvykį, bet tik iki kito tavo apsilankymo areštinėj. Kol kas, jie neįrašys to į tavo bylą, bet jei susimausi, sėsi keliems metams už visus tavo padarytus nusižengimus. Todėl, jei tau patinka laisvė, tavim dėtas daugiau girtas į gatves nevažiuočiau. - išaiškinau viską greitai ir aiškiai.
- Gerai, gerai. Atiduosiu visus pinigus kurios sumokėjai, nesijaudink, - nusijuokė. Šmaikštuolis.
- Žinau.
- Am, dar kai kas, - vėl stabtelėjo vaikis, - tegu visa tai lieka tik tarp mūsų, nenoriu, kad kažkas žinotų, ypač Hanna arba Kathe. Hanna visiškai pasiustų, o Kath tikriausiai mane... nužudytų.
Nusijuokiau. Taip, būtent taip ji ir padarytų. Prisiminiau, kad palikau ją vieną savo bute. Tikiuosi Aronas jau grįžo.
- Nors ir nenoriu jai meluoti, bet gerai nesakysiu nieko.
-Ačiū dar kart, -patapšnojo man per petį ir nuėjo. Tikiuosi, kad namo ir tikiuosi nebedarys tokių klaidų. Nes kitas karta gali kainuoti jam ne vienerius metus cypej.________________________________________________
Peržengiau namų slenkstį ir giliai įkvėpiau. Turėjau sugalvoti kažką tokio, kas būtų pateisinama, kažką tokio svarbauus, kad netgi turėjau palikti Kath. Na, jei tik galėčiau jai pasakyt tiesą, tai būtų svarbų, tačiau tas kvailys privertė mane prisiekti netarti nė žodžio.
Ant sofos, kažką kramsodamas , sėdėjo Aronas.
- Kaip sekės? - netikėtai paklausė.
- Kur?- atsakiau. Keistai nuskambėjo jo klausimas, taip, lyg jis žinotų kur aš buvau.
- Juk buvai nuovadoj,- dėbtelėjo ir toliau vėpsojo į televizorių. Nutirpau. Kaip jis tai žino, juk Džeikas minėjo, kad niekam nesakė.
- Iš kur tu žinai? - atsisėdau šalia ant sofos ir įdėmiai žiūrėjau į brolį.
- Kath pasakė, - Dėl jo tokio nerūperestingo šnekesio norėjosi gerai užvožti jam.
Kath.... Nesuprantu kaip ji galėjo žinoti, ma visiškai nesueina galai.
- O kur ji dabar? - man buvo įdomu sužinoti. Gal jie paskambino jai iš nuovados....
- Išėjo, jai kažkas paskambino ir ji susirūpinusi kažkur išbėgo. -
- Ir tu jos nesulaikei? - išpūčiau akis. Jeigu tai dėl to, ką manau, nenorėčiau atsidurti Džeiko vietoje.
- O kam? Juk tai tavo pareiga - vaikiotis jos sijoną - nusijuokė, prisiekiu norėjau jam taip užtvoti, kad.....
- Kvailys! Tu kvailys! - atsistojau nuo sofos ir prigriebęs automobilio raktus nuo spintelės išėjau.
____________________________________________________________________________
Atvažiavau tiesiai pas Hanna .Kath negali būt niekur kitur. Su nerimu stipriai patuksenau į duris, na o po kelių akimirkų duris atidarė Pati ji. Pataikiau.. Ji atrodė nustebusi ir įsiutusi ir... keista. Nieko nesakiusi, su milžinišku pykčiu akyse, įleido mane į butą ir nuėjo į svetainę kur sėdėjo susilenkusi Hanna,Tas pašlemėkas Harris, Polas ir visai neseniaii mano matytas Džeikas.- Kas čia per susirinkimas? - paklausiau ir žvilgsniu palydėjau Kath, kuri apėjusi ratą aplink visus žmones sugrįžo ir atsistojo prie manęs.
- Iš tikrųjų, jis jau baigėsi, - sarkastiškai šypelėjo Kath ir visi, lyg susitarę pradėjo stotis nuo sofos ir kėdžių. Džeikas, atsisveikinęs su Hanna, kažkur su vėjeliu išskuodė pro duris, Polas sekė paskui jį, o Harris kažko pristojo prie Kath, atitraukdamas ją nuo mano šono ri sakydamas, kad jam "reikia su ja pasikalbėti".
Mane tai velniškai erzino, negalėjau atitraukt akių nuo jos. Apie ką jie kalbasi? PAstebėjau, kad jis jau nebe pirmą kartą lendą prie Kath. Smalsumas plėšė mane iš vidaus. Mačiau, kaip jis žiūri į ją... Norėjau tuojau pat nuimti tą šypseną ir žvilgsnį nuo jo veido. Kumščiai, rodos, patys gniaužėsi. Negalėjau nieko sau padaryti. Greitai nužingsniavau iki Kath.Juk atvažiavau čia visko išsiaiškinti ir, žinoma, pasiimti joos, dabar, kai viskas savo vietose, nesiruošiu jos paleisti.
- Ei, - nutaisiau meilu balselį ir truputi apsiraminau.- mes jau turėtume važiuoti.
- Mes?! - nustebo mergina ir atsisuko į mane. Jos akyse ir vėl sužaibavo tas pykčio blyksnis. - Vienintėis dalykas, kurį turėtume dabar padaryti, tai turėti ilgą, nuobodų pokalbį.
Žinau, kad negerai padariau, nepasakydamas kad važiuoju į nuovadą, bet ji viską labai išpučia. Bet taip, aš esu kaltas. Neitai, jūs ka tik susitaikėt, tu susigrąžinai ją, po 2 mėnesių bandymų, tu turi ją, tu turi savo gyvenimo meilę glėbyje ir sugebi taip viska sušiktai sumauti!
- Puiku, pasikalbėsim bevažiuodami, - šyptelėjau ir suėmęs ją už rankos vedžiausi išėjimo link.
- Neitai...- pasimuistė merginą.
- Mažute, žinau, kad tu dabar pyksti, bet, prašau, važiuojam kažkur, pasikalbėsim, nusiraminsi - švelniai perbraukiau nykščiu jai per veidą. Nebuvau nusiteikęs jos kaprizams. Kath truputi nurimo tačiau iš čia eiti niekur nenorėjo. Stipriai atsidusau.- Tiesiog pasikalbėkim čia, - taip pat atsikvėpė mergina ir nustojo priešintis.
Stojo tyla. Nežinojau kaip jos atsiprašyti. Ar pradėti nuo nuovados? Ar, kad tikrai gailiuosi melavęs?
- Ačiū, kad ištraukei Džeiką, - tarė. Likau apstulbęs, nesitikėjau šitų jos žodžių. Šyptelėjau lūpų kampučiais. - Bet daugiau niekada nieko neslėpk nuo manęs, - Kath savo minkštu prisilietinu priglaudė rankas prie mano pečių..
- Gerai,- įsistebeilijau į jos akis, -o dabar stipriai mane apkabink.
Mane pasitiko šiltas ir minkštas Kathes glėbys, galėčiau jame būti visą amžinybę.
- ei, prieš išvažiuodamas paprašiau pasilikti pas mane, o kai grįžau vietoj tavęs radau priešias televizorių drybsantį Aroną.
- O ką tu man siūlei daryt? - nusijuokė, - galvojau išprotėsiu, kai sužinojau, kad Džeikas padarė avariją.
- O aš galvojau išprotėsiu kol tu "kalbėjaisi" su Harriu, - burbtelejau.
- Ar tu pavydi? - dar kart sukikeno mergina, taas juokas tiesiog skambėjo mano ausyse
- Ne, tiesiog jis man įtartinas ir aš juo nepasitikiu, - teisinausi kaip išmanydamas.
- Tu, pavydus šikniau! - šaipėsi iš manęs Kath ir toliau kikeno savo tuo velniškai skambiu juoku.
- ... Aš mačiau kaip jis į tave žiūri ir meilinas - nusivaipiau, -galvojau apsivemsiu.
- Man patinka, kai tu pavydi - nusišysojo mergina, atvirai, nieko geriau nėra už jos šypseną, ji visąlaik sušildo mano krūtinę.
- Na, juk tu mane pažįsti - Kas mano, tas mano, - greitai pakštelėjau jai į lūpas, pakartodamas tai dar keletą kartų į jos besišypsantį veidelį. Stebėjau, kaip Haroldas žiuri į mudu ir mane užiejo pasitenkinimas.
