-Lana, paimk šias papkes ir nunešk Šeinui.- Padaviau sekretorei tuos prakeiktus popierius ir toliau įnykau pasirašinėti likusią krūvą jų.
- Tuojaus pat, -meiliai šyptelyjo mergina ir sunkiai pakėlusi papkes išėjo. Žinojau kokį žaidimą ji žaidžia. Nuo pat pirmos dienos, kai Mitčelas ją pasamdė, ji flirtuoja su manimi. Gaila, kad jai nieko neišdegs.
Mano kabineto durys dar kartą prasivėrė ir aš pakėlęs akis vėl pamačiau tą blondinę.Mintyse atsidūsau, visgi nenorėjau, kad ji pamanytų jog aš nemandagus.
- Kažką palikai?- pusbalsiu tariau. Mano darbo laikas po truputi ėjo į pabaigą. Tai buvo vienintelė paguoda.
- iš tiesų, tai norėjau pasikalbėti, -Lana artėjo prie mano stalo ir atsisėdo ant kėdės priešais jį.
- Na?-klausiausi jos, toliau rašydamas.
- Mąsčiau, ar nenor4tum po darbo pavakarieniauti?- nesitikėjau šito klausimo. Nustebau, tačiau po keleto akimirkų, tai sukiėlė man nemenką šypseną.-Žiūrėk, Lana, aš nežinau ką tu sugalvojai, bet tarp mūsų niekada nieko nebus, -nenorėjau jos labai įskaudinti, bet kuo anksčiau ji tai supras, tuo geriau jai bus.
- Ne ne ne, tu ne taip mane supratai, -koketiškai nusijuokė mergina, - vakarienės, kaip kolegos.
Tiesą pasakius, nenorėjau niekur eiti, nei kaip kolegos, nei kaip niekas kitas.
-...Jei tau nepatiks, aš daugiau nebeprašysiu, -pridurė ir tai visiškai pakeitė mano mintis. NIEKADA, TAI NIEKADA!
-Gerai, iškart po darbo, - dirbtinai šyptelėjau, -kaip kolegos.
PAskutinius žodžius ištariau taip tyliai, kad regis ji neišgirdo ir kaip visada ,išrietusi užpakaliuką, išėjo.
Regis ši mergina darosi didžiausia mano problema.
___________________________________________________________________
KATH POV:
-Ne, ne prašau, - šaukiau per visą skersgatvį ant kažkokio vyriškio, kuris bandė atimti iš manęs rankinę.-A, tai tu nemoki kalbėti!
Sušukau dar kartą, vis nepaleisdama rankinės, nesulaukusi atsakymo.Regis tai įsiutino užpuolėją ir jis stipriai spyrė man į pilvą. Susiriečiau iš skausmo ir paleidau rankinę. To ir telaukęs vagis dar karta smogė man ir nieko nelaukęs nubėgo. Parklupau ant sniego ir kosėjau. Akys prisikaupė ašarų, skausmo ašarų. Nežinojau kur dėtis, buvo sunku kvėpuoti. Tai buvo nedidelis sumušimas, tačiau skaudėjo velniškai.
Po truputi atsistojau, neturėjau nei telefono, nei pinigų, nei namų raktų. Viskas buvo toj rankinėj. KATHE, kodėl tu amžinai įsivėli į tokius reikalus?
Šiandien ytin šaltas žiemos vakaras. Jeigu stovėčiau čia, mirtinai sušalčiau. Pasiramstydama į pastatų sienas po truputi judėjau namų link. Iš tikrųjų, dėl viso to butų galima kaltinti Neitą. Jis uždelsė mane darbe ir aš pavėlavau į autobusą, kuris turėjo nuvežti mane tiesiai į namus, ir buvau priversta eiti tamsiu paros metu pėsčia, Londono skersgatviais, kur nežinai ką sutiksi. Bet kas gi aš tokia, kad teisčiau?Po truputi toliau judėjau.Viena ranka buvau susiėmusi už pilvo, kita remiausi į pastato siena. Akys toliau pildėsi ašaromis. Prie kelkraščio staiga sustojo mašina, jos šviesos akimirkai mane apakino ir aš buvau priversta sustoti.
-Panele, jums viskas gerai?-pasigirdo tikrai kažkur pažįstamas balsas.
Prisimerkusi žvilgtelėjau į tą žmogu, tačiau pro tas nelemtas ašaras negalėjau nieko įžvelgti.
-Kath?-vaikino balsas atrodė nustebęs. Dar kart pakėliau akis į jį ir stengiausi įžvegti veidą.
-Haroldai? Harry?-nustebau jį pamačius čia. Dar kartą beveik tokioje pačioje situacijoje.
-Dieve, kas tau atsitiko?- vaikinas apčiupinėjo mano plaukus, lyg apžiūrinėdamas, ar aš sveika.
NEžinau kas man pasidarė, visiškai pratrūkau ir pravirkau.Ašaros kaip pakvaišusios riedėjo skruostais. Nenorėjau, kad jis mane tokią matytų. Užsidengiau veidą rankomis. Negalėjau nustoti žliumbti, kaip maža mergaitė.
Haroldas apglėbė mane rankomis.Man tikrai dabar reikėjo peties, ant kurio galėčiau išsiverkti.
-Šššš,-toliau ramino mane, -viskas gerai, nusiramink ir papasakok kas atsitiko.
Atsiplėšiau nuo jo ir nusivaliau ašaras. Po truputi nurimau ir pasiryžau papasakoti viską jam.
-Mane apvogė...kažkoks šunsnukis iš geto.- Vieną rąnką ir vėl susigriebiau už pilvo, jį vis dar skausmingai maudė.
- Jis daugiau nieko nepadarė tau? - vaikinas pastebėjo mano suvaržytus judesius ir paklausė. Nenorėjau šitam nepažįstamam, mano jau antrąjį kartą "herojui" sukelti nemallonumų ir trukdyti, Kadangi mano žvilgsnis vis krypo į mašinoje sėdinčią ir vis į lakrodį žvilkčiojančią merginą.
Neigiamai pakračiau galvą.
-ne, tikrai.
-jei tau kažką skauda, nuvešiu į ligoninę, - jo žvilgsnis vis krypo į mano ranka pridengtą pilvą.
-Gal galėtum duoti paskambinti, tai viskas ko man reikia, -paprašiau. Džeikas dabar būtų mano išsigelbėjimas.
-Žinoma, -išsitraukė iš kišenės mobilųjį ir padavė man.
- Ačiū, -šyptelėjau pro skausmą ir suvedusi Džeiko numerį, priglaudžiau aparatą prie ausies.
Po keletos sekundžių išgirau iki kaulo iaugusius žodžius "su abonentu nėra galimybės susisiekti".
Šūdžius. Jis tikras šiknius. Jis amžinai išjungia savo telefoną, kai eina į visokius vakarėlius,kad netrukdyčiau jam.Jsi taip daro nuo...neatmenamų laikų. Šūdžius, o maniau, kad kai jis susitaikys su Hanna, pasikeis, nors truputi.Nebent, ji neatleido jam ir jis kaip visada įnyko į senuosius pomėgius.
-Šiknius, -garsiai pagalvojau ir ištiesiau telefoną 'Harodui.
- Problemos su vaikinu?-krykštelėjo jis išgirdęs mano žodžius.
-Gerai būtų...Tai mano brolis, -nuleidau akis į žemę, jausdama svetimą gėdą už Džeiką.
Akimirkai stojo mirtina tyla.
- Pavežti namo?- maloniai akimis nusišypsojo vaikinas ir mostelėjo ranką į mašiną.
Linktelėjau.
Tik vienas klausimas iškilo mano galvoje, kaip aš įeisiu į savo buta?...
